Atidarau – moteris ir mergina. Ir prasidėjo…
Neseniai nusipirkome butą. Praėjo trys dienos kai atšventėme įkurtuves – skambutis į duris. Atidarau – moteris ir mergina.
– Sveiki! Atleiskite, jūs juk neseniai atsikraustėte?
– Taip, tikrai.
– O čia jūsų katinas pastoviai į balkoną išeina?
– Na taip.
– Jūs žinote, jis pas jus toks gražuolis! Iškart matosi veislinis! O mes su dukra turime „mergaitę“, irgi „sibirinę“. Ji kai tik jūsų gražuolį pamatė – visa išsilydė.
O mes jos seniai nekergėme. Ir štai norėjome paklausti – kaip pas jį „vyriškumo“ prasme? Galima mūsų
Markizę pas jus? Nebūsite prieš?
– Na šiaip jau reikėtų žmonos paklausti. Bet manau, sutarsime.
– Oi, kaip nuostabu! Klausykite, o jis pas jus toks didžiulis…ir žvilgsnis toks pas
jį…rūstus…nesudraskys jis mūsų mažutės?
– Na ne, vargu!
– Tada jūs su žmona pakalbėkite – ir jei ką, mes vakare užeisim, taip?
Su žmona mes susitarėm. Nuėjom pas katiną.
– Na ką, pone Konstantinai. Tau šiandien atves mergaitę! Gana jau viengungio gyvenimo – juk tau jau 2 metai! Vakare suprasi, kaip tau nuskilo!
Po valandos – skambutis į duris. Ant moters rankų – pūkuota sniego baltumo katytė. Kuri, vos pamačiusi per metrą nuo jos stovintį Konstantiną, tuoj pat sukniaukė ir nusprendė iškart patenkinti visus savo moteriškus troškimus pagal visą programą.
Šovusi iš moters rankų, tą metrą ji nuskriejo oru ir nusileido tiesiai Kostui ant sprando. Tuo pačiu išleidusi nagus. Tokio spaudimo apstulbintas Kostas metėsi į šoną ir nusprendė gelbėtis bėgdamas.
Sekančias kelias minutes pas Konstantiną ir Markizę viskas buvo taip, kaip pas viengungį vyrą, per neatsargumą užsirovusį ant moters, tvirtai nusprendusios už jo ištekėti.
Mūsų didžiulis ir rūstus katinas ilgais šuoliais lakstė per baldus, sienas ir užuolaidas, iš paskutiniųjų savo katiniška kalba vapėdamas:
„Atimkite nuo manęs šitą beprotę!“ O maža balta katytė skraidė paskui jį ant meilės sparnų, viliojančiai kniaukdama „Paimk mane – aš visa tavo!“
Pagauti baltąją bestiją pavyko tik per kokias 10 minučių. Po to jos savininkės kažką burbtelėjo, sučiupo ją į glėbį ir išgaravo.
Kostas nėrė po lova ir griežtai atsisakė išlįsti, žiūrėdamas į mus siaubo perpildytomis akimis. Be to, buvo sudaužytos 2 vazos, apversti 5 gėlių vazonai, 2 užuolaidos sudraskytos į skutus ir ant visų 4 sienų tapetai buvo išakėti nagais.
Po lova Kostas sėdėjo 2 paras.
Ir dar savaitę iš ten išlįsdavo visas įsitempęs, bet kurią sekundę pasiruošęs pabėgimui.
Turbūt jis nesuprato tokios žvėriškos meilės.
