Ir apie tai visiškai negalvoji. O ir geras toks, paprastas, primityvus, jį net ir geru sunku pavadinti. Tai ne herojaus žygdarbis. Ir ne milijardieriaus auka, kuris pastatė ligoninę ar šventovę. Tai toks menkas gėris, kaip našlės skatikas, varinis pinigėlis ir makaronų sriubos lėkštė. Net nepatogu pasakoti apie tai.
Bet viena moteris papasakojo; tiesiog todėl, kad kad buvo sukrėsta ir apstulbina atsako į gera. Ji nesitikėjo. Net nebuvo iš ko tikėtis. Negi iš visiško girtuoklio galima ko nors tikėtis?
Ši moteris turėjo komunalinio buto kaimyną. Viename kambaryje gyveno ji su sūneliu, o kitame kambaryje, purviname ir niūriame, gyveno kaimynas Valera. Visiškai prasigėręs vyras, kuris niekada nebuvo blaivus.
Ir gyventi viename bute su alkoholiku buvo sunku ir nemalonu. Jis galėjo priteršti tualete, virtuvėje palikdavo nešvarų puodą – iš indų jis ir teturėjo šitą puodą. Ir įskilusį medinį šaukštą su išdegintu parašu „Valerik“. Turbūt jis vaikystėje šiuo šaukštu valgė. Jis ir gyveno šiame bute nuo vaikystės. Jo mama jau seniausiai paliko pasaulį, o jis liko. Nors gyveno jis lyg negyventų…
Ir moteris kartais įpildavo šiam kaimynui sriubos. Ir atpjaudavo duonos. Ji pati buvo labai neturtinga; nėra kuo dalintis. Dar ir vaiką reikia tempti, nėra kuo pasikliauti. Ji nesikalbėdavo su girtuokliu; ir jis niūriai tylėdavo. O kartais nugriūdavo prieškambaryje, – na, galima įsivaizduoti, ką reiškia gyventi su sunkiai priklausomu žmogumi.
Na štai ir visa istorija apie gera. Apie sriubą ir duoną. O paskui tas kaimynas susirgo smarkiai ir netikėtai. Jį išvežė į ligoninę; moteris net ruošėsi aplankyti to Valeros, tačiau nesuspėjo. Baigėsi jo žemiškasis gyvenimas. O paskui moteris sužinojo, kad jis užrašė savo kambarį jos sūneliui. Dar iki ligoninės; nuėjo pas notarą – stulbinantis dalykas. Kažkur gavo pinigų. Ir parašė testamentą.
Jis nieko apie tai nesakė. Ir tai buvo šokiruojantis įvykis. Nors irgi juk – ne milijardas dolerių ar rūmai ant jūros kranto. Purviną niūrų kambarį paliko – visa, ką jis turėjo. Atsidėkojo geru už gerą…
Kai moteris pasakojo šią istoriją, ji verkė. Todėl kad tai buvo milžiniška ir kilniadvasiška dovana; mokestis už gera. Jei žmogaus širdis gera, net suluošintas gyvenimo jis visada atsidėkos už gera visa širdimi. Ir viskuo, ką jis turi…
