Atsimenu, sėdžiu aš kartą tėvų susirinkime. Ir vėlu jau, ir eina jau antra šio susirinkimo valanda, o mokytoja vis pasakoja ir pasakoja.
O kalbama tam susirinkime buvo apie tai, kad vaikai atsisako eiti į mokyklą. Na štai atėjo toks periodas klasėje, visi kaip vienas rytais sako – nenoriu, negaliu, prašau, palikite mane ramybėje ir taip toliau.
Vaikų buvo gaila, priežastys buvo nesuprantamos, tiesiog pamokos kaip pamokos, paprasčiausiai neįdomu, reikėjo kažką daryti, mamos paskelbė neeilinį susirinkimą.
– Jūs turite įteigti savo vaikams, kad yra toks žodis „reikia!“…- garsiai ir aiškiai teigė mokytoja. – Ne tai, ko norisi, malonu, gera, o tai – kas reikalinga!..
Ir štai, sėdime mes susirinkime, o kompanija susirinko puiki – aš žurnalistė, šalia mama – dailininkė, kažkur už mūsų tėtė – architektas, tėtė iš suolo dešinėje surinkinėjo mašinas, kažkas gydė žvėris, o mama iš pirmo suolo – kepė tortus…
– Štai aš, pavyzdžiui, – toliau kalbėjo mokytoja griežtu balsu, – Štai aš, pavyzdžiui, kiekvieną rytą atsikeliu ir nenoriu eiti į darbą!.. Bet aš einu!
Ji kalbėjo apie tai su tokiu pasididžiavimu, lyg apie žygdarbį.
– O jūs, negi jūs kasdien norite eiti į darbą?!..- paklausė ji mūsų ir apžvelgė klasę nugalėtojo žvilgsniu.
– Taaaaip! – mes šaukėme choru. Ir toji mama-dailininkė, ir tėtė-architektas, ir konditerė, ir veterinaras, ir inžinierius…mes visi išties nuoširdžiai mėgome savo darbą ir ėjome į jį su džiaugsmu. Ir klasėje tą akimirką stojo tyla, kadangi staiga tapo aišku, kodėl čionai nenori eiti mūsų vaikai.
…Praėjo keli metai. Mes su Olia nuo tada pakeitėme dar porą mokyklų. Ir galiausiai radome savo mokytoją, na, jūs atsimenate, su šortais ir su varlyte. Ir štai jau greitai rugsėjo pirmoji, ir Olia su klasiokais negali sulaukti tos dienos – greičiau į mokyklą, greičiau į mokyklą! Ir rašo jam į Viber žinutes, ir planus kuria. Ir neseniai Olia man pasakė – gerai būtų, jei nebūtų išeiginių. Juk mokykloje taip šaunu.
