Aš turiu draugę. Jos stulbinanti moteriškais išlenkimais figūra, magnetinės akys, ploni pirštai, ilgi šviesūs plaukai, šimtai stulbinančių nuotraukų kompiuteryje ir tūkstančiai vyriškų žvilgsnių. Todėl ji dirba buhaltere nedidelėje kompanijoje, gaminančioje ingredientus mielėms.
Aš turiu draugą. Jis jau daugiau nei 10 metų giliai myli mano pažįstamą. Per tuos metus jis spėjo vesti kitą moterį, susilaukti dviejų vaikų ir susirasti damą „aš-negaliu-jų-palikti“. O mano pažįstama, tarp kitko, iki šiol laisva.
Aš turiu kolegę. Ji dievina viską, kas susiję su Anglija. Visą savo gyvenimą ji svajoja ten važiuoti, bet neturi tam pakankamai lėšų. Dėl šios savo neišsipildžiusios svajonės ji guodžiasi dešimtimis naujų suknelių ir brangiais prietaisais.
Aš turiu kaimynę. Ji svajoja apie stiprų vyriškį namie, virtuvę ir amžiną penkių vaikų ilgio dekretą. Ji kaskart verkia, matydama mažylį, ir naktimis kuria pasakas būsimiems vaikučiams. Būtent todėl ji padarė superkarjerą ir kasdien rūsčiai sėdi gana stambios kompanijos direktorės poste. Jos dienotvarkėje yra tik du „langai“ – abu randasi jos kabinete ir apjuosti brangiomis užuolaidomis.
Aš turiu grupiokę. Dvejus metus ji svajojo apie tai, kad jos vaikinas jai pasipirš. Savo kančiomis ji išsprogdino visus smegenų vingius kelių kilometrų spinduliu. Gavo savo žiedą. O dabar jau pusę metų kankinasi ties tuo, ar tai jos vyriškis? O jeigu ji suklydo?
Aš turiu pažįstamą. Jis nori atidaryti savo restoranėlį ir pradėti ramų gyvenimą. Todėl praktiškai kiekvieną naktį jis atitrūksta klubuose iki sąmonės netekimo su modeliais, kurioms leidžia didžiules sumas pinigų, tame tarpe ir atidėtų restoranėliui.
Aš turiu klasiokę. Ji svajoja parašyti knygą. Ji – narkomanė.
Dėmesio, klausimas: kam žmonėms gyvenimas?..
Bonusas
