Kartą pas išminčių atėjo visa nusiverkusi jauna graži mergina:
– Ką man daryti? – pro ašaras skundėsi ji. – Aš visada stengiuosi gerai elgtis su žmonėmis, nieko neskaudinti, padėti kuo galiu. Ir nors aš su visais maloni ir švelni, bet dažnai vietoj dėkingumo ir pagarbos priimu nuoskaudas ir karčias patyčias. O kartais žmonės atvirai priešiški man. Aš niekuo nekalta, ir tai taip neteisinga ir skaudu iki ašarų. Patarkite , ką man daryti.
Išminčius pažiūrėjo į gražuolę ir su šypsena pasakė:
– Nusirenk nuoga ir pereik taip miesto gatvėmis.
– Ar jūs iš proto išsikraustėte! – pasipiktino mergina. – Taip kiekvienas man garbę nuims ir Dievas težino, ką su manimi padarys.
Tada išminčius atidarė duris ir ant stalo pastatė veidrodį.
– Štai matai,- atsakė jis, – tu bijai rodytis žmonėse, apnuoginusi savo gražų kūną. Tai kodėl vaikštai po pasaulį su apnuoginta siela? Ji pas tave atvira kaip šitos durys. Visi kas netingi įeina į tavo gyvenimą. Ir jei mato tavo geruose poelgiuose kaip veidrodyje savo bjaurių ydų atspindį, tai stengiasi apšmeižti, pažeminti, įskaudinti tave. Ne kiekvienas turi vyriškumo pripažinti, kad kažkas geresnis už jį. Nenorėdamas keistis, ydingas žmogus kovoja su teisuoliu.
– Tai ką gi man daryti?- paklausė mergina.
– Einam, aš tau parodysiu savo sodą, – pasiūlė senolis.
Vedžiodamas merginą po sodą, išminčius pasakė:
– Daug metų aš laistau šias nuostabias gėles ir prižiūriu jas. Bet aš nė karto nemačiau, kaip išsiskleidžia gėlės pumpuras, nors vėliau aš ir mėgavausi kiekvieno jų grožiu ir aromatu.
Taip ir tu būk kaip gėlelė: atverk savo širdį prieš žmones neskubėdama, nepastebimai. Žiūrėk, kas vertas būti tavo draugu ir daro tau gera, kaip laisto gėlę vandeniu, o kas drasko žiedlapius ir trypia kojomis.
Bonusas
