Turiu kaimynus – jauną šeimą: mama, tėtė ir 4-erių metų dukra. Ir reikėjo gi nutikti nelaimei – dukrytė susirgo ir reikalai pakrypo link adenoidų šalinimo operacijos. Patys galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi mama, kai jos vaiką, tą angeliuką su kasytėmis, gydytojai gulto ant operacinio stalo. Motina laksto ligoninės koridoriais, bando žvilgtelėti arba paklausyti, kas vyksta operacinėje, galiausiai baigia praryti 3-ią kilogramą valerijonų…
O tuo metu operacinėje guli vaikas ant stalo, visi ją ramina. Beje, visiškai be reikalo, nes ji neparodė nė menkiausio nerimo ženklo. Čiučiuoja, nukreipia dėmesį ir bando pritvirtinti galvą diržais, kad per operaciją nejudėtų…
O dabar – kulminacija: chirurgas ramiai kalbasi su vaiku. Nesuprantantis vaikas tiesiog spokso į jį. Mama klausosi prie durų. Medicinos seserys tvirtina vaikui galvą… ir tą akimirką tas keturmetis vaikas kaip užšauks per visą ligoninę:
– Ausyyyys… Ausys, kad jus kur velniai, ausis man sugnybėte!
…Chirurgą pakeitė, nes šis, visa tai išgirdęs, tiesiog nebegalėjo tęsti operacijos (kvatojo nesustodamas), mamytė apsimetė, kad nieko čia neįvyko, o vaikas apskritai – ne jos. Vienu žodžiu, viskas baigėsi gerai. Vaikas gyvas ir sveikas, tėvai laimingi, gydytojas iki šiol kvatoja, kai prisimena…
Bonusas
