Vėlyvą naktį į mūsų duris pasibeldė. Aš dar nemiegojau ir nuėjau atidaryti. Lauke nieko nebuvo. Aš pamaniau, kad kažkas taip pajuokavo, bet prieš uždarydama duris pastebėjau kažkokią dėžę ant slenksčio.
Atidariusi ją aš apstulbau – ten buvo miegantis naujagimis mažylis.
Nebuvo galima jo ten palikti – aš jį paėmiau ir nuėjau namo. Paguldžiau jį ant sofos ir žiūrėjau į tą mieguistą ir tokį mielą veidelį.
Prieš pažadindama vyrą aš nuėjau pas kaimynę kūdikių maistelio, kadangi pas ją visai neseniai gimė mažylis. Ji tikrai turėjo turėti maisto kūdikiui.
Aš trumpai papasakojau kas nutiko ir nuėjau pas vaiką. Po to, kai jį pamaitinau, nuėjau žadinti vyro. Tas iškart nesuprato, apie ką aš. Kai aš jam viską papasakojau, jis staigiai išlipo iš lovos , persirengė ir išėjo su žodžiais: „Grįšiu labai greit“.
Aš nežinojau, ką ir galvoti. Mažylis buvo toks gražus – tikras angelėlis. Sėdėjau ir spėliojau, kur nuėjo vyras, kada grįš, ar skambinti į policiją, ar verta palaukti vyro, kuris žadėjo greitu laiku grįžti. Vyras grįžo tik paryčiais.
Jis paprašė manęs atsisėsti ir pradėjo savo pasakojimą, po kurio aš sėdėjau šoke. Tai dar švelniai pasakyta! Aš negalėjau pajudėti. Kaip paaiškėjo, kažkur prieš metus pas mano vyrą atsirado „gerbėja“, kuri gavo ko troško ir permiegojo su juo.
Bet vyras, suvokęs ką padarė, nutraukė su ja bet kokį bendravimą – grįžo į šeimą. Tačiau moteris pastojo ir štai pagimdė mažąjį, kurį pametė mums.
Vaikas iš dėžės buvo mano vyro sūnus. Jau keli mėnesiai praėjo nuo tos dienos, o aš visa dar negaliu atsigauti. Man taip liūdna ir skaudu, kad vyras man taip įžūliai melavo ir suko romaną man už nugaros.
Negaliu pasakyti, kad atleidau jam, kadangi aš dar negaliu atsitiesti po smūgio. Todėl dabar tiesiog laukiu. Laukiu savo vidinio balso, kuris pasakys, kaip man pasielgti šiuo atveju.
