Nenoriu nei nuosavo namo, nei atostogų pietuose, tiesiog išlaisvinkite mane nuo mano šeimos…
Kai Polinos klausdavo, kaip reikalai, ji visada atsakydavo, kad nuostabiai. Nors visada vaikščiodavo su didžiuliais ratilais aplink akis…bet tai ne esmė. Šiais metais jos aulinukams suėjo 20 metų. Ne, tai ne tai, ką jūs pagalvojote, tiesiog jie labai kokybiški. O ir kam važiuoti autobusu, jei visada galima pėstute…
Laikas ėjo, ir, rodos, niekam jau nebereikėjo lįsti į Polinos gyvenimą. Staiga pasklido neįtikėtina naujiena: Polina išvažiavo. Paliko vyrą, vaikus, ir išėjo! Nekas nežino, kokioje ji šalyje, visi telefonai atjungti, internetiniai kontaktai ištrinti…
Visi ėmė ją smerkti.
– ir ko gi jai trūko? Gal tik paukščių pieno! O dabar, tikriausiai, nusprendė pas kitą turtingą chachalį persikelti. Vyras tai ja rūpinosi, o ji? Kiaulė nedėkinga!
Taip, statė jai namus, vežiojo į pietus, bet gal konkrečiau?…
Taip, jis pastatė namą, bet ten be Polinos ir vaikų apgyvendino ir savo giminę. O jie atėjo su savo draugais – šunimis ir katėmis! O savo namus jie išnuomojo. O štai Polina jautėsi viešbučio administratore. Oi ne,koks ten administratorius? Ji buvo valytoja…
O tą namą vyras užrašė savo motinai, kad skyrybų atveju Polina nieko negautų. Virėja taip pat buvo Polina! Ir ji gamino skirtingoms svečių kategorijoms: vaikams reikėjo atskiro maisto, vyresniems kitokio, o jiems patiems – dar kitokio.
Be viso šito jai prisiėjo gaminti ypatingą maistą vyro sesers šunims. Anyta kartą pasakė, kad reikia užsiveisti vištų ir paršelių. O prižiūrėti juos turėjo taip pat Polina. Bet, ačiū Dievui, Polinos moša buvo vegetarė. Ji neleido motinai užveisti gyvulių, o po to juos valgyti.
Polina dirbo daržovių turguje. Po darbo ji eidavo pėstute namo. Ji turėjo eiti pėstute. Nes jos atlyginimą paimdavo vyras, o jai buvo neleista leisti pinigų. „Pensininkai, štai, per dieną po 15 km nueina, kas tie 5 km po darbo“…
Polinos vaikai – tai išvis atskira tema. Jie labai greit išmoko elgtis su motina taip, kaip visi suaugusieji elgėsi su ja namuose. O šaukdavo jie ją žodžiais: „Ei tu“. Jai nebuvo leista eiti į mokyklą pasitikti vaikų, lankyti susirinkimus. Ir viskas dėl to, kad ji buvo „nelabai supratinga ir atrodė nelabai gerai“.
Dabar šiek tiek apie atostogų išvykas į pietus. Taip, ji važiuodavo. Bet kieno vaidmenyje? Kaip auklė seneliams, auklė svetimiems vaikams. Dvi savaitės prie jūros ir nė karto neišsimaudyta. Taip, tai buvo tikras poilsis…
Jau metai, kaip Polina išėjo iš šeimos. Jai greit sueis 40. Dabar ji prižiūri svetimus vaikus, bet dabar jau už pinigus. Ji gyvena prie jūros, kas rytą atsibunda nuo žuvėdrų klyksmo.
Neseniai i nusipirko pirmą savo suknelę. Ji ilgai kankinosi, sąžinė graužė, bet paskui ji prisiminė, kad ji viena. Nereikia taupyti vyrui, anytai, vyro seseriai ir t.t….
– Aš nepamenu tos dienos, kai padėjau gyventi kaip „teta“. Viskas prasidėjo nepastebimai. Bet aš puikiai prisimenu tą dieną, kai vėl tapau moterimi. Dabar aš gyvenu sau. Nenoriu namų ir kelionių į pietus. Man pakanka nuomojamo būsto prie jūros. Mano gyvenimas vėl pamažu įgauna spalvas…
