Šiandien mes norime pasidalinti su jumis pastebėjimais, kas gi yra „nemeilė”.
Nemeilė – tai kai negalima trukdyti. Kalbėti, juoktis, lįsti su apkabinimais. Negalima pasakoti apie savo pergyvenimus – tai kvailystės, o ne pergyvenimai.
Negalima kažko prašyti – reikia suprasti, kad dabar sunku su pinigais. Ir iš viso, kam tau tai? Negalima tikėtis pagalbos, juk suaugę žmonės savarankiškai susitvarko. Netgi jei jiems penki metai. Tai jau solidus amžius.
O jeigu trisdešimt penki – tai jau visai senatvė. Nereikia taip rengtis tokiame solidžiame am-iuje.
Nemeilė – tai kai labai nebara, bet ir nepagiria. Nepastebi. Kai nepatogu valgyti prie artimo žmogaus – jis gali pasakyti, kad tu daug valgai.
O tavo pagamintą maistą žmogus suvalgys ir nieko nepasakys. Ir nepastebės pastangų, kai susitvarkysi ir gėlių į vazą pamerksi. Nemeilė – kai nieko negalima.
Kai nervini, trukdai, lendi, kalbi nesąmones, suki galvą, sėdėk ramiai kamputyje ir lauk, kai tave ves pasivaikščioti. Ir neinkšk, nezysk, neverk – ramiai sėdėk ir lauk. Kai neapgina ir sako – pats kaltas. – tai ne meilė.
Kai nieko nedovanoja – tai ne meilė. Kai tau gaila pinigų – tai ne meilė. tai ne neapykanta. Tai kartais dar blogiau, nes neapkenčia už kažką, iš pavydo, pavyzdžiui.
Galima išeiti arba atsimokėti kažkaip. O nemyli tiesiog šiaip. Nors sako: „Myliu aš tave, myliu, tik atsikabink, vėl tu su savo meilėmis“. Tai ir yra – ne meilė. Ir nuo to mirštama. Ypač senukai ir vaikai, ir šunys.
Ir suaugę žmonės, kurie yra bejėgiai ir jautrūs. Nemeilė daro žmogų nedrąsiu, užguitu, nedrąsiu, negražiu; jis bijo viską sugadinti, sutrukdyti, sunervinti…čia jau nieko nepadarysi; jei yra jėgų – reikia išeiti. Arba bent jau aiškiai sau pasakyti – tai -ne meilė.
