Daktarė Keti Slokomb kartu su kolegomis iš Jorko (JAV) universiteto psichologijos fakulteto atliko tyrimą, kurio eigoje bandė išsiaiškinti, kaip šunys priima žmogaus kalbą, kiek jie supranta elgesį ir kokioms sąlygoms esant pas keturkojus draugus formuojasi didesnis prieraišumas ir draugiškumas.
Prielaida tam, kad šunys linkę suprasti žmogaus kalbą, tapo stebėjimas, kurio eigoje buvo pastebėta,kad esant švelniam tonui gyvūnai išreiškia daugiau užuojautos ir draugiškumo.
Tyrimo eigoje prie šuns prieidavo du visiškai jam nepažįstami žmonės. Vienas su juo kalbėjo įprastu balsu ir griežtu, santūriu tonu.
O antrasis žmogus „cackinosi“, kaip su vaiku, naudojo mažybinius maloninius žodžius, jo balsas skambėjo švelniai ir meiliai – elgesys buvo toks, kokį mes išreiškiame su kūdikiais.
Pasirodė, kad į žmogų,kalbantį įprastu balsu, šunys beveik nereaguoja. O štai į tą, kuris su jais kalba kaip su kūdikiais, reaguoja padidintu draugiškumu, noriau vykdo komandas, greičiau mokosi ir jaučia tikrą prieraišumą.
Visi dalyvavę šunys be išimčių parodė palankumą tam, kuris kalbėjo su jais švelniai ir davė jiems švelnias mažybines pravardes, su juo daugiau žaidė ir rodė daugiau draugiškumo.
Tokiu būdu šunys supranta švelnumą ir vertina jį. Jiems patinka, kai jiems rodo meilę ir rūpestį.
Švelnus tonas ir pravardės leidžia greičiau susidraugauti su augintiniu. Jis geriau klausys ir įsisavins komandas, greičiau mokysis, kadangi jaučia palankumą žmogui ir nori jam įtikti.
