„Man nėra kada“.
Ji visada išklausydavo jūsų pasakojimus,gailėjo, šildė savo meile ir…niekada neatsakė į jūsų prašymą fraze: „Man nėra kada“.
„Aš tavęs nekenčiu“.
O ji jus myli. Nepaisant nieko. Kuo jūs bebūtumėte: sėkmingu verslininku, mėnesiais prapuolančiu komandiruotėse,kukliu tarnautoju ar tiesiog visišku nevykėliu, kaulijančiu iš pensininkų tėvų pinigų.
„Tai tu mane tokiu išauginai“.
Galbūt mama ir darė klaidų auklėjime (baudė per griežtai, neskyrė pakankamai dėmesio), bet juk ji nuoširdžiai stengėsi padaryti iš jūsų žmogų iš didžiosios raidės. Ir jei jau jūs suprantate, kad turite trūkumų, niekas jums netrukdo pačiam padirbėti su savimi.
„Tu niekada nemylėjai tėvo.“
Jei ji nebūtų mylėjusi, jūsų nebūtų šiame pasaulyje…
„Tėvas teisingai padarė, kad metė tave“.
Tai baisiausias dalykas, kokį galima pasakyti moteriai. Kadaise jūsų mama sutiko tėvą ir labai pamilo.
„Tu vis tiek nesuprasi“.
O kas jeigu ir taip?! Mama visada bando jus suprasti, o kartais ir rasti pateisinimą.
„Tu neišsilavinusi. Net instituto nebaigei. Nesikišk!“
Užtai jūsų mama praėjo tokią gyvenimo mokyklą, kad jums ir nesisapnavo! Ir tarp kitko, savo „neišlavintu proteliu“ rado būdą uždirbti pinigų spindinčiam jūsų išsilavinimui.
„Atleisk, aš neatvažiuosiu per tavo gimtadienį/Kalėdas/Motinos dieną…“
Bet kuri mama patiria šoką, kai galiausiai supranta, kad jos mylima atžala tapo visiškai suaugusi. Pastaruosius 20 m (o kartais ir daugiau!) visos jos mintys buvo tik apie jus.
„Aš neskambinau, kadangi buvau labai užimtas“.
O mama sirgo, kentė vienatvę, vos ištempė iki algos/pensijos ir pasiskolino pinigų iš kaimynės Zitos jau trečią kartą per mėnesį…
„Tu nedavei man pakankamai“
Mylėjo kiek galėjo…Galbūt ir ne taip stipriai, kaip jums norėjosi, bet užtai visa širdimi…
„Tu sugadinai man gyvenimą. Tu man ne motina“.
To sakyti savo mamai negalima. Negalima ir viskas. Be komentarų.
