Ši istorija nutiko vienai moteriai, kuri labai norėjo vaikučių. Jie su vyru buvo jau nejauni, o pastoti jai niekaip nepavykdavo. Gydytojai patarė jiems pasiimti vaiką, kurio atsisakė. Jie nusprendė sutikti ir ėmė laukti skambučio iš ligoninės.
Visi dokumentai globos įforminimui buvo paruošti. Liko sulaukti vaikelio.
Skambučio ilgai laukti nereikėjo. Vaiko atsisakė kaimyniniame mieste ir prašo, kad jie greičiau atvyktų į gimdymo namus.
Sutuoktiniai jau po kelių valandų buvo ten ir sužinojo, kad atsisakė savo dukrelės. Kai moteris pamatė vaiką, negalėjo atsitraukti nuo jos. Žiūrėjo ir džiaugėsi, kad dabar ji mama ir greitai išvažiuos namo kartu su ja.
Vakare moteris vaikščiojo koridoriumi ir galvojo, ji jautėsi keistai, jautė, kad čia kažkas ne taip. Staiga išgirdo moters dainavimą, norėjo suprasti apie ką daina, bet negalėjo – kalba buvo jai nepažįstama.
Kai priėjo prie kambario, iš kurio sklido dainavimas, ji pamatė savo vaiko motiną, kuri laikė ją ant rankų ir maitino mažylę.
Mama pastebėjo moterį ir priėjo prie jos, kai vaikas jau užmigo. Ji papasakojo savo istoriją, kodėl jai teko atsisakyti vaiko:
„Aš čia atvažiavau dirbti. Ten liko dar 3 mano vaikai. Dėl savo kvailumo aš priversta palikti vaiką. Man skaudu žiūrėti į ją ir suvokti, kad negaliu pasiimti jis kartu. Prašau, niekada nesakykite jai apie mane, nereikia,kad ji manęs ieškotų! Aš žinau, kad jūs gerai ja pasirūpinsite…“
Ašaros ritosi juos skruostais, šiose žydrose akyse buvo tiek deginančio skausmo. Ji susikaupė, nusišluostė ašaras ir paklausė:
„O kaip jūs ją pavadinsite?“
„Marina“.
Ji nusišypsojo. Matomai jai patiko vardas.
„Aš norėjau ją pavadinti Ieva“ – su liūdna šypsena pasakė ji.
Kitą rytą ji išvažiavo. Mažylė vis verkė ir nenorėjo nurimti. Ji ilgėjosi mamos kvapo, jos raminančio balso. Po kelių dienų mes pasiėmėme namo savo mieląją Ievą.