Žiūrint į klasikinę šeimą augintinio akimis, tai gauja ar banda. Kur aiškiai matyti, kas alfa, o kas antraeilis personažas, kurį galima išvis ignoruoti. O štai kaip elgtis su šeimininkų jaunikliais? Per maži, kad kažką sugebėtų, bet ir pernelyg svarbūs šeimai. Ir todėl neretai gyvūnai imasi auklės ar apsauginio funkcijų – juk reikia auklėti štai šį bejėgį padarą.
Iš šono tai atrodo kaip draugystė.
Bet gyvūno akyse tai yra kažkas kito.
Jie įdėmiai stebi, kas ir kodėl prisiartina prie vaiko.
Vaikai nerūpestingi – šunys ne.
Aš jį saugau.
Kartais ir patiems tėvams tampa nejauku.
Atrodo viskas teisingai – augintinis atlieka savo uždavinius.
O paskui štai „Rrrrr, netrukdyk jam miegoti“.
Ši apsauga turi įvairias formas.
Atviras švelnumas.
Nesiartink. Pačiam bus blogiau.
Vėl nenuprausė vaiko.
Čia viskas aišku iš anksto.
Vaikai viską supranta. Ir nieko nesupranta.
Užtai visada šalia yra draugas ir žaidimų bičiulis.
Dydžių skirtumai ? Neturi reikšmės!
Ir išvis, užtenka jau aptarinėti šitą klausimą!