Vieną žiemos dieną vyriškis susitelkė į žvejybą Sibiro upės eketėje. Tuo metu, kai jis pasinėrė į savo hobį, nieko nepastebėdamas aplink, iš taigos prie jo atsliūkino alkanas lokys, nemiegantis žiemos miegu, priviliotas žuvies kvapo.
Pasirinkęs ne pačią geriausią vietą ėjimui ant ledo, žvejys nenumatė, kad taiga supa šią upės dalį iš trijų pusių ir miško gyventojai gali būti šalia.
Gilią žiemą jis nebijojo lokių, manydamas, kad šiuo metu jie turi būti įmigę žiemos miegu. Tačiau būtent tada, jo nuostabai, pasirodė lokys klajoklis, kurisnespėjo priaugti pakankamai svorio ir dabar klaidžiojo po apylinkes, ieškodamas maisto.
Už nugaros išgirdęs sunkų kvėpavimą, žvejys lėtai atsisuko ir susidūrė su lokio žvilgsniu. Netekęs žado, suprasdamas, kad bėgti jau per vėlu, jis sutiko lokį žvilgsniu.
Tada lokys pasuko galvą neseniai pagautos žuvies pusėn, lyg prašydamas pasidalinti laimikiu.
Vyriškis paėmė žuvį ir metė ją lokiui. Žvėris suėdė žuvį per kelias sekundes ir vėl pažvelgė į žvejį. Taip tęsėsi žuvis po žuvies, kol žmogus nesušėrė lokiui viso savo laimikio.
Gausiai paėdęs, lokys klajoklis apsunko ir pavargo, pagaliau nusprendęs gulti miegoti.
Linktelėjęs galva dėkingumo ženklan, jis apsisuko ir dingo taigoje. Vyriškis greitai susirinko savo žvejybos reikmenis ir patraukė namo.
Nuo tada žvejys stengiasi neiti vienas į žvejybą taigoje. Visada ieško bičiulio, kuris stebėtų mišką ir padėtų iškilus būtinybei.
