Aš buvau vedęs beveik 6 metus. Mes vienu metu bandėme susilaukti vaiko, bet nepavyko.
Dabar aš net džiaugiuosi, kad mes neturime bendrų vaikų. Šiuo metu mes išsiskyrę. Tiesą sakant, daugiau vesti nebeturiu noro. Niekada!
Mes gyvenome kaip viena širdis ir siela. Buvo barnių, bet jie buvo tokie reti ir nereikšmingi, kad mūsų santuoką buvo galima pavadinti idealia.
O štai braškėti per siūles ji pradėjo tada, kai žmona susirado naują draugę, kuri buvo pamišusi dėl visų įmanomų mokymų, tobulinimosi ir savęs paieškų (ką tai bereikštų!)
Buvusi žmona smarkiai pasikeitė. Beveik kas vakarą mes pykomės. Žmona nustojo gaminti mudviem. Jei gamindavo maistą – būtinai įdėdavo šviežių pomidorų.
Aš labai alergiškas pomidorams. Kartą grįžau namo, o iš maisto tik daržovių salotos su pomidorais. Atsiguliau miegoti alkanas. Jei būčiau žinojęs, kad namie nėra man normalaus maisto – būčiau pakeliui ką nors nusipirkęs.
Jos atsikalbinėjimai buvo geležiniai: „tau reikia – tu ir daryk“. Man nesunku paruošti maisto ir įmesti skalbinius į skalbyklę. Bet negi tai normalūs sutuoktinių santykiai?! Supratau, kad žmona manęs nebemyli… O gal ir niekada nemylėjo.
Dabar su sutuoktine nebevalgome kartu. Nustojome bendrauti. Paskui supratau, kad nenoriu grįžti į namus, kur sėdi ji… Pikta, egoistiška ir su nuolatinėmis priekabėmis.
