Mes su žmona – jauna pora, susituokėme prieš 4 metus. Vaikų kol kas neturime, tačiau visada gyvenome petys petin. Tiesa, ne taip seniai mūsų santykiai praėjo rimtą išbandymą.
Esmė tame, kad mano darbas susijęs su ilgomis komandiruotėmis. Dingstu ilgam, kelionėse
susipažįstu su gausybe naujų žmonių. Taip išėjo, kad vienoje iš savo verslo misijų buvau
neištikimas žmonai.
Labai plakiau save ir pergyvenau. Ilgai galvojau, ar pasakoti jai apie tai. Visi mano artimi draugai patarė nutylėti. Tvirtino, kad jei noriu išsaugoti santuoką, tai geriau sumeluoti vardan gerovės.
Tačiau mane tai taip slėgė, kad nusprendžiau išlieti širdį. Kas bus, tas, jei norės skirtis su
manimi, vadinasi, taip ir turi būti! Tačiau slėpti savo klaidą ir meluoti žmonai nebegalėjau.
Todėl kartą viską jai prisipažinau. Ji sukėlė man baisų skandalą. Suprantama. Juk neapgaudinėjau jos sistemingai, kad ji galėtų ką nors įtarti. Suklydau vos vieną kartą ir pats iš visų jėgų bandžiau tai pamiršti. Todėl tai ir buvo jai didelis šokas.
Iškart pasakiau jai, kad priimsiu bet kokį jos sprendimą. Nenorėjau skirtis ir buvau pasiruošęs išpirkti savo kaltę. Ji pasakė savaitę pagalvosianti. Ir visgi nusprendė išsaugoti mūsų santuoką.
Be galo dėl to džiaugiausi! Pats buvau taip išsigandęs dėl savo nusikaltimo, kad dabar buvau pasiruošęs pradėti viską nuo balto lapo ir būti idealiu vyru. Tačiau pradėti nuo balto lapo nepavyko.
Per išeigines ruošėmės važiuoti į gamtą. Susitarėme, kad žmona suruoš lauknešėlį, pledus ir visus būtinus daiktus. Grįšiu iš darbo ir iškart judėsime. Žmona nedirbo, todėl turėjo visą dieną pasiruošimui.
Grįžęs iškart supratau, kad niekas neparuošta. Pasidomėjau, su kuo tai susiję. Žmona atsakė, kad turėjo kitų reikalų. Ir išvis, tuoj aš jai padėsiu, dviese žymiai greičiau viską suruošime.
– Julija, juk ten darbo ne trims valandoms! Tu visą dieną buvai namie, na juk buvo galima
skirti valandėlę? O dabar mes su tavimi tamsoje važiuosime bekele,- susinervinau aš.
– Ir ką gi tu kalbi? Aš dabar bloga žmona, taip? Negaliu turėti svarbių reikalų? Žinoma, tu
vienas pas mus toks idealus! Nemuši, negeri, nesvetimauji, taip? – išsireiškė ji.
Jaučiau, kad anksčiau ar vėliau tai pasireikš. Nuo mūsų sudėtingo pokalbio ir mano
prisipažinimo praėjo vos 3 mėnesiai. Matomai ji kaupė savyje tą nepasitenkinimą ir dabar jis išsiliejo be ypatingos priežasties.
Mes vėl susibarėme kaip ir tą kartą, kai papasakojau jai apie savo poelgį. Lyg ir nebūtų buvę tų 3 mėnesių! Ji bėrė ant manęs vis naujus ir naujus įžeidimus ir kaltinimus.
– Julija, vadinasi, taip. Taip, aš prasikaltau. Tačiau reikia nuspręsti, ką su tuo daryti. Arba tu man atleidi ir daugiau niekada gyvenime nebeprimeni man mano klaidos vos pasitaikius
pirmai galimybei, arba aš rytoj paduodu skyryboms.
Suprantu, kad atminties neištrinsi ir aš rizikuoju visam gyvenimui jos akyse likti svetimautoju. Ką bepadaryčiau, gero ar blogo, ji galvojo tik apie mano klaidą. Todėl aš suvokiau, kad to kęsti negalėsiu. Arba pradedame nuo balto lapo, arba skiriamės.
Sekančią dieną žmona atsiprašė dėl savo elgesio ir pasiūlė visgi pabandyti dar kartą. Nuo tada praėjo 2 mėnesiai, kol kas laikomės. Tačiau vis tiek esu pastoviame laukime, kad viskas pasikeis akimirksniu.
