Mes su Lina susituokę jau 2 metai. Mūsų sąjungą drąsiai galima vadinti idealia, jei ne vienas „bet“. Mūsų su žmona temperamentai skirtingi.
Jei aš ramesnis ir apskaičiuojantis žmogus, tai Lina – tikras energijos kamuolys. Jai amžinai kažkur reikia lėkti, kažkam padėti ir kažką daryti. Negaliu pasakyti, kad man tai nepatinka. Bet kartais visa tai erzina.
Geriau ji nukreiptų savo energiją į kažką svarbesnio. Pavyzdžiui, rastų darbą ar užsiimtų labdara. Manau, kai pas mus atsiras vaikai, jie pilnai užvaldys jos dėmesį. O kol kas ji užsiėmė manimi tuo, kad kontroliavo kiekvieną mano žingsnį.
– Nepatinka man tavo komandiruotės. Iš kur man žinoti, ką tu ten darai, su kuo bendrauji? Kai tu toli nuo manęs, aš pradedu panikuoti! – kartą pareiškė ji.
– Linute, o ko tu padedi panikuoti? Aš gi visada ryšyje, kasdien susiskambiname vaizdo
skambučiais, kai aš išvykęs. Santykiai pirmiausia turi būti kuriami pasitikėjimu.
Ji linkčiodavo, su viskuo sutikdavo, bet aš puikiai žinojau, kad ji nesutinka. Jai nepakako užsiimti tik savo gyvenimu. Jos verdanti energija išsiliedavo per kraštus ir plūsdavo ant manęs.
Ir štai neseniai aš susiruošiau į eilinę komandiruotę. Tai buvo verslo stažuotė užsienyje. Aš kaip verslininkas dalyvavau programoje ir man išpuolė šansas vykti į užsienį mokytis visiškai nemokamai.
Manęs turėjo nebūti dvi savaites.
– Na visiškai nesuprantu. Paaiškink, kodėl negali pasiimti manęs kartu? Tu užsiimtum reikalais, o aš laukčiau viešbutyje. Vis tiek visi numeriai dviem, vietos pilnai pakaks! – įkalbinėjo mane Lina.
– Aš tau jau šimtą kartų sakiau. Į šią stažuotę mes vykstame už biudžeto pinigus. Ir neturime teisės kartu imti giminaičių, kitaip gausime per kepurę,- kantriai aiškinau aš.
Iš tiesų tai buvo toli gražu ne svarbiausia priežastis, kodėl aš nesutikau, kad žmona važinėtų į mano komandiruotes. Dar daugiau, aš netgi greičiausiai susitarčiau su organizatoriais ir jie suderintų jos atvykimą. Čia esmė kitame.
Nemėgstu, kai man trukdo dirbti. Lina man trukdytų, amžinai pasakotų kokias nors istorijas. O aš mėgstu tylą ir ramybę, tik jos padeda man susikaupti ties rimtais dalykais.
Ir išvis, periodiškas vyro ir žmonos išsiskyrimas tik į naudą santykiams. Išvažiuoju aš ne dažniau nei kartą per mėnesį. Mes spėjame pasiilgti vienas kito ir komandiruotėje aš nors truputį morališkai pailsiu nuo kartais per aktyvios žmonos.
Ir štai aš išvykau į stažuotę. Pirmosios pora dienų buvo labai aktyvios, mus pastoviai vežiojo po įvairius renginius, turėjau daug dalykinių susitikimų. Antrosios stažuotės dienos pabaigoje be jėgų užėjau į viešbučio numerį ir vos nesurikau iš išgąsčio. Ant mano lovos sėdėjo… žmona!
– Ką tu čia veiki? – apstulbęs suvapėjau aš.
– O štai nusprendžiau padaryti tau siurprizą! Jei kalnas neina pas… kaip ten sakoma patarlėje? Aš pasą parodžiau, tai man net raktą nuo tavo numerio davė apačioje, leido čia tavęs sulaukti. Tu ką, nesidžiaugi?
Esmė buvo ne tame, džiaugiuosi aš ar ne. Aš buvau tiesiog šoke! Juk aiškiai pasakiau, kad to daryti nereikia. Nekenčiu, kai nesiklauso ir pradeda ginčytis.
– Aš tau sakiau, kad čia draudžiama renginio metu priiminėti svečius? – griežtai pasakiau aš.
– Na, gal pavyks susitarti… – Lina jau suprato, kad man jos užmojis nepatiko.
– Na jau ne, nereikia daryti man gėdą. Tiesiog dabar nupirksiu tau atgalinį bilietą. Ką darysi, išleisiu krūvą pinigų dėl tavo kvailo poelgio. Bet gal tai bus tau pamoka,- nesirinkau žodžių aš.
Lina išskrido tą patį vakarą, o aš likau sumišusiais jausmais. Ne per griežtas buvau žmonai? Ji juk norėjo kaip geriau, pamatyti mane. Bet iš kitos pusės, tegu netrukdo man uždirbti pinigus.
Turbūt grįžus iš komandiruotės teks surasti jai darbą, kad kažkuo užsiimtų ir nebesielgtų kvailai.
