Kartą vienas žmogus pradėjo abejoti Dievo gerumu.
Kiekvieną kartą apsidairęs jis matė tik skausmą ir kančias. Jis jautėsi paliktas, beviltiškas, bejėgis…
Kartą jis pamatė mažą mergaitę, aprengtą sena palaike suknele. Ji buvo be batų, švelni vaiko kojyčių oda buvo pasidengusi purvu ir vietomis kraujavo.
Mažylė atrodė kaip nerangi lėlė, išmesta, nes nusibodo. Jos skvarbios rudos akys, gilesnės už vandenyną, pasiekė kiekvieną šio vyriškio sielos kampelį. Jo širdis plyšo ir jis sušuko:
„O Viešpatie, kaip tu gali tai leisti? Negi tu nieko negali padaryti dėl šios puikios mergaitės“
Ir čia kaip perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo atsakymas:
„Taip ir yra! Štai dėl to ir buvai sukurtas tu!“
Jums neatrodo, kad tai pamoka mums visiems?
Dievas tikėjosi, kad mes padėsime vieni kitiems!
Taigi, jei jūs turite daugiau nei reikia, ar daugiau, nei jūs galite išleisti – pasidalinkite!
Įliekite truputį šviesos į kažkieno tamsiausią valandą!
Būkite švyturiu!
Gėris užkrečiamas. Kodėl gi nepradėjus šiandien…Kodėl gi nepradėjus dabar?
Būkite tas gėris, kurį jūs norite matyti žmonėse.
Tai padarys jus laimingesniais! Pažadame!