Išoriškai viskas normalu. Vienatvė – ji paslėpta giliai sieloje, kaip žaizda po drabužiais. Tą žaizdą skauda, bet niekas nemato. O pasiskųsti nėra kam. Skundžiamasi artimiesiems. Svetimiems mūsų vienatvė nė motais.
Vienas žinomas režisierius papasakojo paprastą epizodą iš gyvenimo. Iš gražaus, turtingo ir linksmo sėkmingų žmonių gyvenimo.
Jis vakarieniavo Kino namuose (Dom Kino). Už staliukų sėdėjo įžymūs žmonės; jie gyvai kalbėjosi ir užkandžiavo. Žmonių gausybė; mažos ir didelės kmpanijos maloniai leido laiką malonioje aplinkoje.
Po salę vaikščiojo aktorius, labai labai įžymus, jaunystėje jis suvaidino daugybę nuostabių vaidmenų. O dabar paseno. Pražilo ir susmego, bet , kaip ir anksčiau, buvo gerai apsirengęs, geru kostiumu, su polėkiu, gražiu kaklaraiščiu, batai išblizginti…
Aktorius buvo puikios nuotaikos, – jis šypsojosi ir mėtė juokelius, prieidamas tai prie vieno, tai prie kito staliuko.
Režisierius tada buvo labai jaunas; jis akių nenuleido nuo publikos numylėtinio. Tai buvo jo vaikystės kumyras. Kaip jis paseno! Bet vis tek linksmas, toks bendraujantis…tai
Ir tada režisierius pamatė, kad aktoriaus rankose dėžutė su šachmatais, ar šaškėmis, medinė lakuota dėžutė. Ir pagyvenęs aktorius siūlo pažįstamiems, tarp savo juokelių ir linksmų krykštavimų, pažaisti šaškėmis, ar ką. Neįkyriai, o taip, tarp kitko.
Jis norėjo prisėsti prie staliuko, štai kame buvo reikalas. Jei kas nors sutiktų pažaisti, būtų dingstis jam prisėsti, užvesti pokalbį, suprantat? Atsidurti kompanijoje, draugijoje. Galima pasikalbėti neskubant, kažką papasakoti, tiesiog pasėdėti žmogiškojo bendravimo šilumoje…
Bet niekas nenorėjo žaisti šaškėmis. Visi sėdėjo su draugais ir artimaisiais, kam reikalingas senas aktorius su savo dėžute? Vienas dalykas – persimesti keliais juokeliais ir pasisveikinti. Kitas – kęsti prie stalo svetimą, iš esmės, senį, su jo vienodais pasakojimais…
…Aktorius vaikščiojo ir šypsojosi. O jaunasis režisierius staiga pagavo jo žvilgsnį: ilgesingą ir ieškantį. Taip benamis šuo žiūri į tą, kas valgo pyragėlį. Nedrįsdamas paprašyti.
Aktoriaus žvilgsnis susidūrė su jaunuolio žvilgsniu. Jis sunerimo ir greitu žingsniu patraukė prie išėjimo, jam pasidarė gėda dėl savo senatvės. Režisierius nugalėjo savo susivaržymą ir ėmė brautis pro staliukus aktoriaus link. Jis norėjo pažaisti šaškėmis. Nors nemokėjo. Bet mokėjo suprasti ir jausti…
Jis nerado pagyvenusio aktoriaus. Tas arba pasislėpė kamputyje, ar išėjo į gatvę. Smarkiai lijo, buvo šaltas ruduo. Ir ant medžių beveik neliko lapų.
…Vienatvę galima pažinti tik iš žvilgsnio. Ir iš keistos šaškių dėžutės rankose. O juokeliai, linksmi pokalbiai ir geri pasakojimai apie save – tai mes juk visi esam aktoriai. Visi mes kartais puikiai vaidinam. Vienatvėje…
