Tėtis išneša Jekateriną iš laiptinės ir rūpestingai sodina į vaikišką vežimėlį. Štai jau 41 metus jis nešioja dukrą ant rankų. Pasodinęs eina namo, kad netrukdytų pokalbiui, o mes su Katia einame ant suoliuko prie artimiausios vaikų aikštelės paplepėti…
Jekaterinos ūgis – 82 cm. Tėvai papasakojo, kad ji gimė mažytė ir gimdymo namuose jiems siūlė atsisakyti dukters. Jie neatsisakė.
– Aš neturiu tam tikros diagnozės, o save vadinu Coliuke. Gydytojai patys nežino, kas tai, bet štai taip išėjo.
Nei į darželį, nei į mokyklą ji nėjo, mokėsi namuose. Mama parodė, kaip siuvinėti kryželiu ir daug metų Katia tuo užsiėmė, kurdama interjero puošmenas, tačiau pastaruoju metu dėl regėjimo problemų teko tai mesti. Prieš kelis metus mergina ėmė dalyvauti fotosesijose kaip modelis, ėmė vaidinti inkliuziniame teatre – ji nuo vaikystės svajojo tapti aktore.
Katia su efektingu makiažu, tvarkingu manikiūru, idealiai tinkančiu kelnių kostiumu, pasiūtu pagal užsakymą. Tačiau taip buvo ne visada. Iki 33 metų ji, kaip pati prisipažįsta, buvo „baisi apsileidusi paauglė“.
– Neprisimenu, kiek man buvo metų, kai supratau, kad neužaugsiu, kad taip ir bus visada –prieš akis vien užpakaliai. Aš juk matau užpakalių lygyje. Žinoma, buvo nemalonu.
Tačiau aš atlikau didelį darbą su savimi. Buvau glebi, blanki, suvargusi ir supratau, kad jei neišlipsiu iš šios pelkės, ji mane įtrauks. Todėl suėmiau save į rankas ir nuėjau pas psichologę, o ji mane nusiuntė į užsiėmimus, pasakiusi, kad reikia skubiai socialiai adaptuotis. Ir aš atvėriau savyje moterį ir dabar nežinau, kaip ją uždaryti, turiu nedaug pinigų, o norisi puošmenų, batelių, suknelių,- kvatoja Katia.
30-ies ji pirmąkart pamatė jūrą. Sako, kad trenkė kumščiu į stalą ir pasakė tėvams: „Kaip gi taip, man 30 metų ir aš nė karto nebuvau prie jūros. Jūs gal kvaištelėjote?“ Tėvas gūžtelėjo pečiais – važiuojam. Taip Jekaterina pabuvojo Egipte, o paskui ėmė keliauti po visą pasaulį – JAE, Turkija, Graikija, Indija, Tailandas. Sekanti svajonė ir tikslas – paskraidyti oro balionu virš Kapadokijos Turkijoje.
Kelionėse ją lydi tėtis. Šiuo metu Katia gyvena su tėčiu, jos mama turi naują šeimą, tačiau jos bendrauja. Didelę laiko dalį ji praleidžia namuose, skaito knygas, žiūri vebinarus, gamina, padeda ruošoje.
Po pasivaikščiojimo Katia skambina tėčiui, kad nusileistų ir paimtų ją prie laiptinės. Tėtis išeina, šypsosi.
– Na ką, prablaškėte ją truputį? Dabar supratote, kad mažiausias žmogus gyvena mūsų mieste? – glosto dukters galvą. – Mūsų Vunderkindas.
