Išvykau iš tėvų namų į suaugusiųjų gyvenimą po mokyklos. Mūsų gyvenvietėje jokių perspektyvių sau nemačiau, todėl susirinkau daiktus ir išvykau užkariauti didžiojo pasaulio. Išsimokslinau, sutikau savo vyrą, auginame vaiką. Jei ne vyro tėvų pagalba, mūsų gyvenimas būtų visai nesaldus.
Butu aprūpinti mūsų nei tie, nei anie tėvai negalėjo, todėl mes paėmėme paskolą. Su pirmu įnašu padėjo vyro tėvai – kai ką davė pinigais, be to, 2 metus mes pas juos gyvenome nieko nemokėdami, kol taupėme butui.
Gyvenome mes pas juos kaip dievo užantyje, su anyta santykiai puikūs, daug iš jos išmokau. Mes gyvenome taikiai ir jaukiai, tačiau į savo butą išėjome be gailesčio, visgi norėjosi gyventi savo namuose, kokie puikūs bebūtų vyro tėvai.
Mano mama mūsų gyvenime beveik nedalyvavo. Skambino retai, o ir tai labiau skundėsi ir pasakojo apie brolio sėkmes ir nesėkmes. Per visą pokalbį galėjo nė karto nepasidomėti,kaip ten mano reikalai. Užtai aš žinojau, ką jai pasakė chemijos mokytoja, kuri taip nemėgsta brolio, kokius džinsus jie jam nupirko ir kad jis išaugo žieminę striukę.
Aš prie to pripratau dar nuo universiteto laikų. Mama galėjo nepasidomėti, kaip aš išlaikiau sesiją,užtai būtinai gyrėsi, kad brolis gavo 10 iš kūno kultūros. Iš pradžių buvo apmaudu, o paskui tapo kasdienybe ir aš pripratau.
Kai mes pagaliau pasiėmėme paskolą, paskambinau mamai pasidalinti džiaugsmu, o ji manęs beveik nesiklausė, ji turėjo kitą džiaugsmą – brolis nusprendė vesti.
– Įsivaizduoji, mergaitė tokia gera, tetos Irenos dukra, tu jos nepameni,- čiulbėjo mama. – Štai po mėnesio švęsime vestuves. Oi, kiek visko reikia, net galva sukasi!
O paskui liejosi pasakojimas, kokią kavinę jie nori išsinuomoti, kaip važiuos rinkti nuotakai suknelės, kiek bus svečių. Prisiminiau, kad prieš mano vestuves mama sakė, kad tai tuščias pinigų leidimas, geriau nusipirkti ką nors vertingo, nors mes ir nesiruošėme kelti didelės puotos. Ji tada, tiesą pasakius, neatvažiavo, sako, kad sirgo, bet man kažkodėl atrodo, kad meluoja.
Broliui sukako vos 19 metų, nuotakai 18, abejoju, kad jie patys užsidirbo visiems apdarams, kavinėms ir kitiems vestuviniams atributams. Tetą Ireną aš irgi pamenu, jų šeima toli iki milijonierių. Reiškia, vestuves kelia susidėję.
Mus su vyru į vestuves pakvietė žodžiais „na ir neatvažiuokite“. Mes nevažiavome, negalėjome ištrūkti iš darbo, o ir didelio noro nebuvo. Su broliu aš nelabai bendrauju, o ant mamos buvau įsižeidusi, nors bendrauti mes nenustojome.
Tačiau toliau buvo dar gražiau. Po pusmečio mama paskambino pati per ilgą laiką. Paskambino, kad pradžiugintų naujiena – broliui su žmona nupirko butą šalia mamos.
– Na ką tu, kokia paskola! Aš močiutės butą pardaviau, svotai pridėjo, štai ir nupirkome jiems butuką.
Aš tik karčiai nusišaipiau. Močiutės butuką mama taupė senatvei, kad nuomotų ir gautų papildomų pinigų prie pensijos. Kai aš buvau svetimame mieste be buto, mama buto parduoti nepuolė, o ir pardavusi nedavė nė cento, net iš mandagumo nepasiūlė.
Tačiau galutinai tapo aišku, kad mamai aš nereikalinga, kai man atėjo laikas gimdyti. Mes su tuo užtempėme, todėl aš gimdžiau metais vėliau, nei brolio žmona. Man buvo baisu, nes aš neįsivaizdavau, kaip elgtis su naujagimiu, todėl prašiau mamos atvažiuoti ir padėti man bent iš pradžių. Kelionę mes apmokėtume.
Taip, su mama pastaraisiais metais buvome nelabai artimos, bet kažkoks vidinis gilus instinktas – kai baisu, norisi matyti būtent mamą. Kažkas vaikiško, tačiau man tai buvo labai svarbu.
O ji neatvažiavo. Paskutiniu momentu pasakė, kad negalės – anūkė peršalo, ji pasiliks su ja. Tai yra, ten yra vaiko mama ir ji. Atsižvelgiant dar į tai, kad marti ten turi savo šalia gyvenančią mamą, ji ne viena.
Aš gimdžiau viena, anytos tiesiog neįleido. Bet paskui ji mane apsupo tokiu rūpesčiu ir dėmesiu, kad man norėjosi verkti iš dėkingumo. O mama net nepaskambino, kai parašiau jai, kad gimė dukra. Parašė žinutę „sveikinu“ ir paskui neskambino 2 savaites.
Kai paskambino, tai nė nepaklausė, kaip aš, kaip vaikas, kaip pavadinome. Užtai pasigyrė, kad brolio dukra jau užtikrintai vaikšto. Net neišklausiau iki galo. Išjungiau pokalbį ir jau mėnesį neskambinu mamai. Ji irgi neskuba bendrauti.
Galbūt taip bus net geriau, nors pati neskaudinsiu sau širdies. Mama, sprendžiant iš jos elgesio, turi vieną vaiką ir vieną anūkę. Tegu taip ir lieka.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
