Vytautas niekada nemylėjo savo motinos ir jos negerbė. O už ką ją mylėti?

Vytautas niekada nemylėjo savo motinos ir jos negerbė. O už ką ją mylėti?
Jo draugų mamos buvo visai kitokios: elegantiškos, su šiuolaikiškomis suknelėmis, kvepiančios kvepalais, pasitempusios. Viena dirbo parduotuvėje, kita buvo mokytoja, o dar viena net vairavo automobilį – ir visi kieme žiūrėdavo su pagarba.
O jo motina? Lenkta, paprastais rūbais, plaukus visada susisukusi į pilką kuodą, rankos šiurkščios, nuolat kvepiančios chlorkalkėmis po darbo ligoninės valytoja.

Vytautas žiūrėdavo į ją su panieka, kai ji gamindavo mažoje bendro naudojimo virtuvėlėje. Taip, ji gamino skaniai, bet ar čia jau nuopelnas? Kai ji bandydavo jį paglostyti tomis suragėjusiomis rankomis, jis nusisukdavo su pasišlykštėjimu.
– Nenoriu valgyti, – burbteldavo, stumtelėjęs lėkštę, ir išeidavo iš namų su pykčiu, svajodamas, kad būtų gimęs pas kitą motiną.

Jis buvo įsitikinęs: gavo pačią prasčiausią mamą.

Vieną dieną, sėdėdamas ant suoliuko kieme, pamatė prie jo prieinantį senesnį vyrą – tiesų, su švarku, segintį ženkliuką, akyse – keistas rimtumas ir šiluma.

– Jaunuoli, ar galėtum pasakyti, kur čia yra keturiasdešimtas namas? – paklausė jis tvirtu, bet draugišku balsu.
– Čia pat, – atsakė Vytautas, nustebęs.
– O čia gyvena Koreikos?
– Taip… aš esu Vytautas Koreika.

Vyras įdėmiai pažvelgė į jį, lyg būtų kažką atradęs.
– Ar tavo motina namuose?

Kai Ieva, apsigobusi skara, išėjo į koridorių, vyras krūptelėjo.
– Mano vardas Povilas Jankauskas, – prisistatė. – Daugelį metų ieškojau moters vardu Ieva Koreika.

Motina atsisėdo, tarsi netekusi jėgų. Berniukas, sutrikęs, nesuprato, kas vyksta. Bet staiga kažkas manyje atsivėrė, lyg seniai užrakintos durys.

Aš prisiminiau.

Mažas berniukas, paliktas ant suolo Vilniaus autobusų stotyje. Rankose popierinis maišelis ir glamžytas lapelis: „tuoj sugrįšiu“. Niekas nebegrįžo. Mane nuvežė į policiją, paskui – į vaikų globos centrą. Ten užregistravo kaip „rastą“, davė antklodę, pasodino ant kėdės. Ir tada pasirodė ji.

Ieva, kuri naktimis dirbo ligoninėje, kartais padėdavo globos centre. Ji atnešė labai saldžios arbatos puodelyje be ąselės, atsisėdo šalia ir tarė: „Nebijok, aš pabūsiu su tavimi“. Aš užmigau ant jos peties.
Kitą dieną mane perkėlė į vaikų namus, bet ji sugrįžo. Kas vakarą, po pamainos, ateidavo su obuoliu, kojinėmis, mažyte plastikine mašinėle. Laukdavau jos kaip šventės.

Po kelių savaičių socialinė tarnyba pasakė, kad ji gali prašyti globos. Ji parsivedė mane į savo mažą kambarį, kuriame čežėjo seni tapetai, ir pirmiausia išskalbė mano striukę bei padėjo džiūti ant radiatoriaus. Nuo tada aš turėjau mamą. Tik pernelyg ilgai apsimečiau, kad to nepastebiu.

Viskas pradėjo dėliotis į vietas.

– Taip, – tarė Povilas virpančiu balsu, – jūs buvote ta, kuri pasirūpino vaiku, kai niekas kitas to nedarė… Tai jis, ar ne?

Ieva nuleido akis.
– Vytautas yra mano sūnus, – tyliai tarė.

Berniukas sudrebėjo. Viskas, kuo jis tikėjo, sugriuvo. Ta moteris, kurią jis tiek kartų niekino, buvo vienintelė, kuri jį laikė, saugojo, niekada nepaliko.

Tą naktį, kai namai miegojo, Vytautas atsisėdo šalia motinos. Ji buvo trapi, kvėpavo sunkiai, bet jos akyse degė orumas, kurio jis anksčiau nenorėjo matyti. Jis atsiklaupė, paėmė jos šiurkščias rankas ir, su ašaromis, sušnibždėjo:
– Mama… atleisk man. Buvau neteisingas. Dabar prisimenu. Dabar suprantu.

Ji pažvelgė į jį su beribiu švelnumu.
– Nėra už ką atleisti, sūneli. Aš tave visada mylėjau.

Po daugelio metų, jau būdamas seneliu, Vytautas vedė už rankos savo anūkę Nadiją į kapines. Jis klūpojo prie motinos kapo ir leido ašaroms tyliai riedėti.
– Atleisk man, mama… – kuždėjo dar manyje gyvenęs berniukas.

– Seneli, kodėl tu prašai atleidimo iš močiutės Ievos? Ar tu ją įžeidei? – klausė mergaitė nekaltu balsu.

Jis paglostė jos plaukus ir nusišypsojo liūdnai. Nes žinojo: jo mama jam atleido visada.