Aš iš kaimo, nuo vaikystės įpratinta dirbti žemę ir todėl reikalavau pirkti sodybą. Man tai tikra atgaiva – dievinu kapstytis lysvėse, savo rankomis auginti vaisius, daržoves ir žalumynus, o paskui konservuoti ir raugti. Žinoma, ir vyrą kviečiu prie daržo darbų, kuo
pastoviai sukeliu anytos nepasitenkinimą.
Ne tam ji, matote, augino savo nuostabųjį sūnelį, kad jis kapstytųsi žemėje „lyg plantacijoje“. Anksčiau nesiginčijau, maniau, kad miesto žmonės mūsų, kaimo gyventojų, nesupras.
O neseniai sužinojau, kad vyro tėvai patys kilę iš gūdaus kaimo, apie ką visą laiką stengėsi nutylėti.
O vaidina tokius rafinuotus megapolio gyventojus! Kiek kartų anyta man davė pastabas, kad aš rengiuosi kaip kolūkietė, ir buto interjeras kaip kaime, o štai pas juos namie viskas madinga – plikos sienos, sieninės spintos.
O man taip nepatinka – mėgstu, kad ant lentynų stovėtų vazelės, statulėlės, fotografijos, kurios, mano manymu, patalpai suteikia dvasios ir jaukumo.
Tačiau ginčytis su ja beviltiška, o aš ir nebandau – ačiū Dievui, gyvename atskirai! Tačiau net esant pakankamai retiems susitikimams anyta vis tiek stengiasi man įgelti, štai neseniai ir nesusilaikiau.
Nutaikiau patogų momentą ir priminiau patarlę, kad žmogų iš kaimo galima ištraukti, tačiau atvirkščiai vargu ar pavyks.
Ji klausia: „Tu čia apie save?“ O aš sakau: „Tai ne tik apie save, apie jus irgi!“ Matytumėte jos veidą – maniau, ją ištiks priepuolis.
Suprato, kad aš viską žinau, nuo tada atstojo ir kaimiete manęs nebevadina.
