Taigi, įsivaizduokite, pustuštis maršrutinis autobusas lėtai velkasi miesto gatvėmis.
Stotelėje įlipa gana simpatiška, mano akimis, 30-metė moteris. Išsamiai neapibūdinsiu, tarsiu trumpai – viskas kaip reikiant.
O paskui ją įšoka vyriškis, maždaug tokio paties amžiaus su dideliu ir, iš visko sprendžiant, sunkiu krepšiu.
Autobusas staigiai trūktelėjo ir iš inercijos tas vyriškis pasviro į priekį link tos pačios moters ir užmynė jai ant kojos.
– Na kur gi jūs kaip dramblys, iš tikrųjų,- pasakė ji, – negi negalima atsargiau.
Vyriškis pažvelgė į ją kaltomis akimis ir atsiprašė. Tačiau ji nenurimo:
– Reikėtų laikytis!
Ir čia vyriškis ištarė žodžius, į kuriuos pasistengė sudėti skausmo ir nuoskaudos maksimumą:
– Moteriške, juk jūs matėte, kad aš netyčia, juolab atsiprašiau jūsų, ką man dar padaryti, kad jūs nusiramintumėte?
Asmeniškai aš iš jos tikėjausi bet kokio atsakymo,bet netgi man su mano įgimtu cinizmu ir kareivišku grubumu negalėtų ateiti į galvą, ką sugeba moteriškas protas.
Taigi, pasiruošę?
– Ką, ką. Veskite mane.
Vairuotojas iš netikėtumo sustabdė autobusą, salone įsivyravo kapų tyla. Net 5-metė mergaitė, sėdėjusi už manęs ir visą kelią kažką veblenusi, nutilo. Tai truko apie minutę ar panašiai. (Noriu pažymėti, kad moters veide tuo momentu nebuvo net užuominos į pokštą).
Ir čia jau nebeišlaikiau aš (na kaip čia be manęs), sakau:
– Klausyk, vyruti, tu atsakyk ką nors, žiūrėk, publika laukia.
Jis pažvelgė į mane, paskui į visus, nukreipė žvilgsnį į moterį ir tarė:
– Aš sekančioje išlipu, jūs su manimi?
– Taip! – tvirtu balsu atsakė ji.
– Bravo! – sušukau aš ir visas autobusas be jokios komandos pradėjo ploti.
Jie išties išlipo sekančioje stotelėje ir aš išgirdau, kaip ji, duodama jam ranką išlipant , pasakė:
– Mano vardas Liuda.
Durys užsidarė.
