Vyras vedė gražią merginą. Jo meilė jai buvo neišmatuojamai didelė. Kartą nustatė jai odos ligą ir moters grožis ėmė nykti.
Jos vyras išvyko į kelionę ir grįždamas prarado regą. Kad ir kas būtų, jie gyveno kaip ir anksčiau.
Laikui bėgant, jos visas grožis dingo, bet aklas sutuoktinis to nepastebėdavo ir toliau mylėjo savo žmoną taip pat stipriai, kaip ir ji jį mylėjo.
Vieną dieną ji mirė. Jos mirtis tapo jo liūdesio ir kančios priežastimi. Po visų būtinų ritualų jis nusprendė iš miesto išvykti.
– Kaip galėsi vaikščioti be kitų žmonių pagalbos? Juk visą tą laiką tu susidorojai su liga tik žmonai padedant, – pasigirdo praeivio balsas.
– Aš nesu aklas, – atsakė vyras. Aš tik apsimetinėjau. Jei ji būtų žinojusi, kad aš galiumatyti jos ligos subjaurotą išvaizdą, ją tai būtų sužeidę kur kas labiau negu pati liga. Ji buvo gera žmona.
Aš tik norėjau išsaugoti jos laimę.
Moralas. Kartais geriau apsimesti aklais ir nepastebėti kitų žmonių trūkumų.
