– Ir vėl tu nešies pilnus maišus iš „IKI“? – pasitiko mane Tomas, vos įėjau pro duris. Lietus dar lašėjo nuo paltos krašto, o jis jau stovėjo su čekiu rankoje. – Sakiau juk, kad šią savaitę turim išsiversti su šimtu eurų!
Žiūrėjau į jį, į tuos jo įtemptus pečius, ir negalėjau patikėti, kad taip atrodo mūsų pokalbiai. Kada paskutinį kartą kalbėjom ne apie kainas, o apie mus?
Mūsų gyvenimas kažkada buvo kitoks. Tomas juokdavosi, virsdavo ant grindų su mūsų mažąja Emilija, nešdavau jam pietus į statybų aikštelę, o jis – gėlių iš turgelio. Viskas buvo paprasta ir tikra. Net kai neturėjome daug, užtekdavo šilumos.
Bet paskui darbai stojo. Tomas liko be užsakymų, paskolos kaupėsi. Grįždavo namo pavargęs, tylus. Vieną vakarą atsinešė sąsiuvinį:
– Nuo šiol rašysim visas išlaidas. Kad matytume, kur dingsta pinigai.
– Kam tiek kontrolės? – paklausiau.
– Nes kitaip paskęsim, – atsakė trumpai.
Nuo tos dienos virtuvės stalčiuje atsirado „buhalterijos“ sąsiuvinis. Kiekvienas mano pirkinys buvo tarsi mažas nusikaltimas. Jogurtas dukrai, kava sau – viskas sulaukdavo komentarų.
– Ar tikrai reikėjo? – vis klausdavo jis.
Vieną rytą Emilija, dėdamasi batus darželiui, paklausė:
– Mama, kodėl tėtis tavęs vis pyksta?
Sustingau. Kaip paaiškinti vaikui, kad mūsų namuose meilės vietą užėmė baimė išleisti per daug?
Vakarais sėdėdavau prie lango ir galvodavau, ar čia tas pats vyras, su kuriuo kadaise svajojau keliauti į kalnus. Bandžiau kalbėtis, sakiau, kad man skaudu, jog viską matuoja tik skaičiais.
– Tu nesupranti, – murmėjo jis. – Skolos spaudžia gerklę. Reikia tvarkytis.
– Bet juk mes ne sąskaita, mes šeima, – atsakiau.
– Šeima – kai atsakinga, – nukirto jis.
Po to ėmiau vengti namų tylos. Kvietė draugės – „ateik į kiną, pabėgsim nuo visko“. Aš tik purčiau galvą.
– Tomas supyks, jei sužinos, kad leidau pinigus veltui.
Draugė tyliai pasakė:
– Žinai, blogiausia, kai taupyti pradedama ne pinigus, o save.
Vieną vakarą radau jį prie kompiuterio. Skaičiavo kažką, neatitraukdamas akių.
– Tu žinai, kiek per mėnesį išleidi drabužiams? – paklausė.
– Tai mano vienintelė silpnybė… – tyliai pasakiau.
– Nuo šiol pirksi tik tai, kas būtina, – tarė, net nepažiūrėjęs.
Tą naktį verkiau tyliai, kad Emilija neišgirstų. Verkiau ne dėl pinigų, o dėl to, kad manęs lyg ir nebebuvo – tik lentelės eilutė, dar viena išlaida.
Vieną dieną Emilija parnešė piešinį. Trys žmonės – aš, ji ir Tomas. Bet jis – atokiau, beveidis.
– Kodėl tėtis toli? – paklausiau.
– Jis visada liūdnas, – atsakė.
Tada supratau, kad praradome vienas kitą ne dėl trūkumo, o dėl tylos, kuri mus atskyrė.
Siūliau kreiptis pas specialistą, pabandyti iš naujo.
– Mes ne psichologų klientai, – atkirto jis. – Patys susitvarkysim.
Tik niekas nesitvarkė.
Vieną dieną, kai nupirkau Emilijai suknelę šventei, jis vėl pakėlė balsą.
– Kam? Turėjom seną!
– Tomas, – pasakiau ramiai, – jei tau svarbiau kiek išleista, o ne kam – gal gyvenk vienas.
Kitą rytą jo daiktai buvo prie durų. Ant stalo – lapelis: *„Reikia laiko pagalvoti.“*
Pirmą kartą po daugelio metų vakare užmigau viena. Ir pirmą kartą buvo ramu.
Dabar mes su Emilija gyvename mažame bute Pašilaičiuose. Nėra lengva – vis dar skaičiuoju centus, bet niekas man nebeatima oro dėl vieno puodelio kavos ar dukros ledų.
Kartais pagalvoju, ar galėjome išgelbėti savo santykius. Gal taip. Bet reikia dviejų, kad norėtų taisyti, o ne tik kontroliuoti.
Pinigai visada svarbūs, bet jie neturėtų pakeisti žodžių „ačiū“, „myliu“, „pasiilgau“.
O jūs? Ar esate kada jautęsi lyg būtumėt vertinami ne širdimi, o čekiu? Kaip išsaugoti meilę, kai kasdienybė verčia skaičiuoti ne tik eurus, bet ir šypsenas?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
