Prieš tris savaites vyras staiga pradėjo kiekvieną rytą pats išnešti šiukšles. Be priminimų. Anksčiau aš dešimt kartų prašiau, o jis vis užmiršdavo. Ir štai dabar — atsikelia, apsirengia, griebia maišą ir greitai išeina. Net kavos nepabaigia. Vakar rytą stovėjau prie lango su arbatos puodeliu ir stebėjau, kaip jis leidžiasi prie šiukšlių konteinerių. Ir štai, maišas plyšo, ir visas turinys išsibėrė ant asfalto. Vyras sustingo. Pradėjo karštligiškai rinkti, dairydamasis aplinkui. O aš stovėjau aukštai ir žiūrėjau pro langą, nepatikėdama savo akimis…
Brangūs kvepalų buteliai. Papuošalo dėžutė. Sutrūkęs čekis — net ir iš antro aukšto aš pamačiau sumą. Skaičiai su trimis nuliais. Širdis smuko žemyn. Kvepalai, papuošalai — brangios dovanos, apie kurias nieko nežinau. Man paskutinį kartą jis davė gėlių per gimtadienį prieš pusę metų.
Vyras grįžo po dešimties minučių, veidas įtemptas. Praplaukė pro šalį, murmėdamas kažką apie dušą. Aš sėdėjau virtuvėje ir vaizdavau, kad naršau telefoną. Viduje viskas suspausta į gniužulą.
Vakarienei aš paklausiau: „Kodėl tu pradėjai taip uoliai išnešti šiukšles?“ Jis nepabudėjo akių: „Nusprendžiau padėti. Juk visada prašei“. Šypsena įtempta.
Naktį negalėjau užmigti. Gulėjau šalia ir mąsčiau — jis turi romaną. Kvepalai, papuošalai — jis juos dovanoja kažkam. O pakuotes slepia, išneša anksti rytą, kad aš nepamatyčiau.
Rytą, kai jis išėjo į darbą, pradėjau ieškoti. Patikrinau daiktus, kišenes — nieko. Telefoną jis dabar iš rankų nepaleidžia. Atidariau jo nešiojamąjį kompiuterį. Naršyklės istorija visiškai ištrinta.
Bet parsisiųstų failų skyriuje radau nuotrauką. Moteris, apie trisdešimt. Ryški, graži. Jos kaklą puošia karoliai — iškart atpažinau tą pačią dėžutę iš šiukšių.
Rankos pradėjo drebėti. Dvidešimt metų santuokos. Dvidešimt metų aš jį laikiau patikimu. O jis surado kažką ir kiekvieną rytą neša įrodymus šiukšlių maiše.
Kitą rytą kėliausi anksčiau už jį. Apsirengiau ir pasislėpiau automobilyje prie laiptinės. Septintą jis išėjo su maišu, išmetė ir nuėjo. Kai jis išvyko į darbą, ištraukiau maišą — mūsų, atpažinau pagal surišimą.
Namie viską išpyliau ant grindų. Kavos tirščiai, žievelės, popierėliai. Ir čekis iš juvelyrikos parduotuvės. Jis nupirko žiedą, brangų, su deimantu…
Sėdėjau ant grindų ir negalėjau sulaikyti ašarų. Ar jis ruošiasi jai pasipiršti? Kiek mūsų bendrų pinigų jis išleido jai?
Vakare padėjau čekį ant stalo. Vyras grįžo, pamatė ir išbalo. Jis atsisėdo priešais, tylėjo ilgai. Tada tyliai pasakė: „Tai ne taip, kaip tu galvoji“. Aš juokiausi piktai: „Ne taip? Tris savaites tu slepi šiukšles. Perki brangias dovanas. Turi nuotrauką moters su tavo karoliais. Ir tai ne taip?“
Jis nuleido galvą: „Ji mano dukra“.
Aš sustingau. „Ką?“
„Prieš dvidešimt penkerius metus. Prieš mus. Buvo romanas, ji pastojo. Aš išsigandau, pabėgau. Prieš du mėnesius ji mane surado. Parašė socialiniame tinkle. Jai greit vestuvės, ji norėjo, kad tėvas būtų šalia“.
Jis susitinka su ja, dovanoja dovanas, padeda su vestuvėmis. Ji paprašė nepasakoti man. Bijodama, kad aš nesuprasiu. Ir jis bijojo, kad išeisiu.
Jis parodė man jos nuotraukas — vaikystės, mokyklos, suaugusiųjų. Ji panaši į jį. Tos pačios akys, šypsena. Jis praleido visą jos gyvenimą, o dabar bando pasivyti.
Žiedas — dovanėlė nuo tėvo nuotakai.
Praėjo savaitė. Jis kiekvieną dieną man pasakoja apie ją — kaip jie susitinka kavinėje, apie ką kalba, kaip ji juokiasi. Bando sutalpinti dvidešimt penkerius praleistus metus į šiuos kelis mėnesius prieš jos vestuves. O aš žiūriu į jį ir galvoju — dvidešimt metų mes gyvenome kartu, o jis slėpė visą vaiką. Dabar neišduoda, ne. Bet slėpė praeitį, kur yra žmogus su jo akimis ir šypsena. Vakar jis paklausė, ar aš eisiu su juo į jos vestuves. Pasakė, kad ji nori susipažinti. Aš nežinau, ką atsakyti. Pasakykite, ar galima atleisti ne pačią paslaptį, bet tuos dvidešimt metų, kai gyveni su žmogumi ir nežinai apie jį svarbiausio?
