Vyras perdavė man uošvės sudarytą kalėdinių dovanų sąrašą visai šeimai — visiems brangios dovanos, bet kai prieėjau prie savo vardo, sustingau… Vyras pamatė mano veidą ir suprato — šį kartą ji peržengė visas ribas…
Priešais mano vardą buvo parašyta: “Marti — virtuvinė prijuostė. Tegul bent virtuvėje būna naudinga.”
Aš penkiolika metų dirbu gydytoja. Dirbu intensyvios terapijos skyriuje, gelbstiu gyvybes, grįžtu namo išsekusi po budėjimo. Uždirbu tiek pat, kiek vyras, kartais net daugiau. Pagimdžiau jai du anūkus. Prižiūrėjau ją, kai prieš trejus metus gulėjo ligoninėje. Kiekvieną dieną po darbo atvažiuodavau, sėdėdavau šalia, padėdavau slaugėms.
O ji mano, kad mano vieta — stovėti prie viryklės su prijuoste ir būti naudinga virtuvėje.
Vyras pamatė mano veidą ir išsigando. Pats perskaitė, bandė teisinti motiną. Sakė, kad tai turbūt nesėkmingas pokštas, kad ji neturi omeny to, ką parašė, kad ji sena ir kartais negalvoja, ką rašo.
Bet aš mačiau tiesą. Tai ne pokštas. Tai, ką ji apie mane galvoja visus šiuos penkiolika metų. Kiekvieną kartą, kai parvažiuodavau pavargusi po budėjimų, ji sakydavo: “O vakarienę tai kas paruoš?” Kiekvieną kartą, kai pavėluodavau dėl sudėtingos operacijos, ji skambindavo vyrui ir skųsdavosi, kad esu bloga žmona. Kiekvieną kartą, kai nespėdavau iškepti pyrago šeimos šventei, ji atsidusdavo ir sakydavo: “Na, kas per žmona tokia?”
Aš kentėjau. Galvojau — praeis, pripras, supras. Nepraėjo.
Aš ramiai pasakiau vyrui: “Gerai. Aš nupirksiu visas dovanas iš šio sąrašo. Įskaitant ir savo.” Jis nesuprato, ką sugalvojau, bet palengvėdamas linktelėjo.
Nuėjau į parduotuvę. Nupirkau brangų planšetinį kompiuterį sūnėnui, auksinius auskarus vienai marti, prancūziškus kvepalus kitai. Anūkams — žaislus, apie kuriuos svajojo. Išleidau kelis šimtus eurų — beje, mūsų su vyru pinigų. O sau nusipirkau pigiausią virtuvinę prijuostę, kurį radau. Su užrašu “Geriausia šeimininkė”. Tris eurus kainavo.
Bet nusprendžiau, kad ir uošvė negali likti be mano dovanos. Nupirkau jai valymo skudurų rinkinį. Paprasčiausio, iš prekybos centro. Gražiai supakavau, perrišau juostele.
Kalėdinė vakarienė prasidėjo, visi susirinko prie didelio stalo — vyras, jo broliai su žmonomis, vaikai, uošvė stalo gale. Ji buvo puikios nuotaikos, pradėjo dalinti dovanas, kurias mes nupirkome. Visoms davė su šypsena, su šiltais žodžiais, tarsi pačiai būtų pirkusi ir mokėjusi.
Atėjo mano eilė. Ji padavė man prijuostę ir garsiai pasakė, kad visi girdėtų: “Štai tau, brangioji, tai, kas tau tinka. Gal dabar bent normalios vakarienės pradėsi ruošti.”
Keli žmonės prie stalo nejaukiai nusijuokė. Vyras nuraudo, nuleido akis. Kitos martės žiūrėjo į savo lėkštes.
Aš paėmiau prijuostės maišelį, nusišypsojau ir pasakiau: “Labai ačiū. Labai tinkama dovana.” Ištraukiau iš savo rankinės gražiai suvyniotą dėžutę ir perdaviau uošvei: “O čia tau nuo manęs. Taip pat labai tinkama dovana.”
Ji patenkinta nusišypsojo, paėmė dėžutę. Visų akivaizdoje išvyniojo, laukdama kažko malonaus. Ištraukė valymo skudurų rinkinį ir sustingo. Šypsena pamažu nuslydo nuo veido.
Sakiau garsiai ir ramiai, kad visa šeima girdėtų: “Jei manai, kad mano vieta prie viryklės su prijuoste, tuomet tau — šie skudurėliai. Tegul bent jie bus naudingi. Tu man davei prijuostę, kad ruoščiau maistą. Aš tau dovanoju skudurus, kad tu pati savo namus tvarkytum, užuot mane gyvenimo mokius.”
Nustaime mirtina tyla. Uošvė išblyško, atvėrė burną, bet negalėjo nieko pasakyti. Vyras su siaubu žiūrėjo į mane. Kiti artimieji sėdėjo įsikniaubę į lėkštes.
Tęsiau: “Penkiolika metų aš gydytoja. Gelbstiu žmonių gyvybes. Uždirbu pinigus, už kuriuos, beje, pirktos visos šios dovanos po eglute. Pagimdžiau tavo anūkus. Prižiūrėjau tave ligoninėje. O tu manai, kad mano paskirtis — stovėti prie plytos. Puiku. Nuo šiandien daugiau neatvažiavau į jokį šeimos vakarėlį. Ruošk pati. Priimkite svečius pati. Aš baigiau žaisti laimingą šeimą.”
Pasilenkiau, paėmiau savo rankinę ir išėjau iš namų. Vyras išbėgo paskui mane po minutės, šaukė, prašė sugrįžti, sakė, kad sukėliau skandalą, kad tai yra motina, kad ji sena.
Aš pasakiau: “Tavo motina žemino mane penkiolika metų. Tu tylėjai. Jurgei ją, teisindavai. Sakydavai, kad ji neturi to omeny. O ji turėjo tai, ką turėjo. Ir šiandien ji sulaukė atsakymo. Jei nori lankytis pas ją — prašome. Bet aš daugiau nebeapsimetinėsiu.”
Praėjo trys mėnesiai. Aš ne kartą neaplankiau uošvės. Vyras pas ją važiuoja vienas. Ji ne kartą neskambino, neatsiprašė. Per sūnų perdavė, kad “negalvojo, jog aš taip įsižeisčiau dėl nekenksmingo pokšto.”
Nekenksmingu pokštu ji vadina penkiolika metų žeminimo.
Žinote, kas yra įdomiausia? Man tapo lengviau. Neplanuoju daugiau savaitgalių šeimos pietums, kur manęs nevertina. Neišgirstu replikų apie savo maisto gaminimą. Nepateisinu, kodėl dirbu.
Kartais žmonės mūsų gerumą ir kantrybę laiko silpnumu. Galvoja, kad gali sakyti ir daryti ką nori, o mes tylėsime šeimos vardan. Bet anksčiau ar vėliau kantrybė baigiasi.
O ar jūs galėtumėte pastatyti į vietą žmogų, kuris jus žemino metus? Ar tęstumėte kęsti šeimos labui?
