Kai ištekėjau už Tomo, tikėjau, kad meilė ir pagarba taps mūsų santuokos pagrindu. Tačiau metai bėgo, ir jo požiūris į mane po truputėlį keitėsi. Jis daugiau nebebuvo susižavėjęs mano kulinariniais gabumais, nustojo dėkoti už namų jaukumą ir pradėjo daryti sarkastiškas pastabas kiekviena pasitaikiusia proga.
Ypač sunku buvo per šeimos vakarienes, kur jis su malonumu juokėsi iš manęs, mano smulkias klaidas paversdamas garsiai juoktis verčiančiomis istorijomis.
Aš kentėjau. Ilgus metus šypsojausi, atšokdavau ir sakydavau sau, kad tai tiesiog jo charakteris, jo bendravimo būdas. Bet vieną dieną, per mūsų 20-ąsias metines, kai už šventinio stalo susirinko visa šeima, Tomas pranoko save. Vaikų, draugų ir giminaičių akivaizdoje sarkastiškai pastebėjo, kad aš niekada nesugebėčiau gyventi viena be jo “brangių” patarimų ir paramos. Visi pradėjo juoktis, o mano viduje kažkas nutrūko.
Tą naktį, gulėdama tamsoje, priėmiau sprendimą: jis gaus tai, ko nusipelnė. Bet aš nenorėjau keršyti šiurkščiai, kelti skandalų ar išvykti trenkiant durimis. Ne, mano kerštas turėjo būti rafinuotas ir apgalvotas.
Pradėjau skirti daugiau laiko sau. Užsirašiau į tapybos kursus, vėl lankiau sporto salę ir, svarbiausia, išmokau gaminti patiekalus, kuriuos Tomas mėgo, bet su viena išimtimi – pradėjau juos daryti šiek tiek prasčiau nei anksčiau. Jo mėgstama lazanija netikėtai pasidarė persūdyta, rytinė kava per silpna, marškiniai nebetikrino tobulai išlyginti. Jis pyko, barėsi, o aš maloniai šypsojausi ir sakydavau: “Atsiprašau, brangusis, matyt, aš tiesiog pervargusi.”
Sekantis žingsnis buvo parodyti jam, kad galiu gyventi ir be jo. Pradėjau vis dažniau išeiti iš namų – susitikimai su draugėmis, kursai, pasivaikščiojimai parke. Tomas, įpratęs matyti mane tik paklusnios namų šeimininkės vaidmenyje, staiga pajuto, kad praranda kontrolę. Jį siutino, kad tapau labiau savimi pasitikinti, graži ir nepasiekiama.
Bet mano keršto kulminacija tapo jo jubiliejus. Suorganizavau puikią šventę, pakviečiau visus jo draugus ir kolegas, užsakiau prabangų restoraną. Viskas buvo tobula. Tačiau vietoj to, kad girčiau vyrą, per tostus pradėjau pasakoti juokingas istorijas apie tai, kaip dažnai jis klysdavo, pamiršdavo svarbius dalykus, buvo nerangus įvairiose situacijose.
Tai dariau su malonia šypsena, juokaudama, bet viduje jaučiau, kaip jis raudonuoja iš pykčio ir gėdos. Jo draugai juokėsi, o jis sėdėjo sukandęs kumščius po stalu.
Po šventės Tomas keletą dienų tylėjo, apmąstydamas, kas įvyko. Mačiau, kaip jo akyse šmėžavo supratimas, kad jis prarado valdžią virš manęs. Jis bandė sugrąžinti seną tvarką, bet aš jau buvau kitas žmogus. Aš nebijojau jo žodžių ir patyčių. Išmokau mylėti save ir gerbti savo darbą.
Greitai jis nustojo juokauti apie mane giminaičių akivaizdoje, pradėjo padėti namuose ir net kartą prisipažino: “Tu tapai kitokia… Aš net nežinau, kaip į tai reaguoti.”
Aš tiesiog šypsojausi ir toliau gyvenau savo nauju, laimingu gyvenimu. Kartais kerštas – tai ne griovimas, o transformacija, kuri padaro mus stipresnius ir moko kitus iš tikrųjų mus vertinti.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
