Vyras vakare paskambino ir pasakė, kad užtruks darbe. Mane tai nenustebino – taip dažnai nutikdavo. Pasiruošiau vakarienę, įsijungiau serialą ir laukiau. Jau beveik dešimtą valandą išgirdau, kaip atsidaro durys. Pažvelgiau į koridorių – jis stovėjo išblyškęs, nuleidęs akis. Į stalą nepažiūrėjo, maisto nelietė. Jis atsisėdo ir tik pasakė: „Turime pasikalbėti“. Pastebėjau, kad jo rankos drebėjo.
Tą akimirką viskas manyje sustingo. Paprastai, kai jis taip sakydavo, tai būdavo apie kasdienį gyvenimą – paskolas, darbą, tėvus. Tačiau dabar jo balsas skambėjo visiškai kitaip. Sausai, lyg jis privertė save ištarti tuos žodžius. Pastumiau prieš jį lėkštę, jis ją atstūmė. Paklausiau: „Kas nutiko?“ Jis pakėlė akis į mane ir pasakė: „Aš daugiau taip negaliu“.
Aš iškart nesupratau, ką jis turi omenyje. Paklausiau: „Ką tu turi galvoje?“ O jis nuleido galvą ir pasakė: „Seniai norėjau pasakyti. Aš turiu kitą. Atsiprašau“.
Ta akimirka man buvo lyg be garso. Mačiau, kaip jo lūpos juda, girdėjau kažkokius žodžius, bet iki galo jų suvokti negalėjau. Mano akyse sukosi vaizdiniai: kaip jis rytą geria kavą, kaip mes kartu renkamės spintelę virtuvei, kaip praėjusią vasarą važiavome prie jūros. Ir visa tai staiga pasirodė kaip kažkoks melas.
Aš paklausiau tik vieno: „Kiek laiko?“ Jis suprato, apie ką kalbu, ir pasakė: „Daugiau nei metus“.
Aš atsisėdau ant kėdės, rankos rėmėsi į kelius, jaučiau, kaip pirštai drebėjo. Viskas manyje suspaudė, pasidarė sunku kvėpuoti. Aš net neverkiau – ašaros atėjo vėliau. Toje akimirkoje aš tik žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad tai sako žmogus, su kuriuo praleidau tiek metų.
Jis sėdėjo priešais mane, toks pats išblyškęs, akys nukreiptos į šoną, ir vis kartojo: „Atleisk. Nenorėjau to taip. Bet aš nebegaliu daugiau meluoti“. Bandžiau sugauti jo žvilgsnį, bet jis vengė mano akių.
Atsistojau, nuėjau į virtuvę, įjungiau vandenį ir tiesiog stovėjau, klausydamasi, kaip čiurlena čiaupas. Norėjosi šaukti, daužyti indus, užduoti tūkstančius klausimų. Bet žinojau – atsakymai bus tik skaudesni.
Paskui jis atsistojo, susidėjo krepšį, kurį, kaip paaiškėjo, buvo jau iš anksto pasiruošęs. Ir tada supratau: sprendimas buvo priimtas jau seniai. Visi tie skambučiai „užtruksiu“, visi tušti savaitgaliai, kai jis sakydavo, kad pavargęs… visa tai buvo melas.
Kai už jo užsidarė durys, pirmą kartą leidau sau pravirkti. Sėdėjau koridoriaus grindyse ir verkiau taip, kad kaimynai turbūt girdėjo. Baisiausia buvo suvokti, jog mano gyvenimas ką tik baigėsi per paprastą vakarą, kai kepiau kotletus ir galvojau, kokį filmą mes kartu pažiūrėsime.
Kitą rytą pabudau tuščiame bute. Jo daiktų dalis buvo dingusi. Atidariau spintą – ten, kur visada kabėjo jo marškiniai, liko tik kelios tuščios pakabos. Atsisėdau ant lovos ir supratau, kad dabar tai nauja realybė. Ne filmas, ne baisi svajonė, o gyvenimas. Mano gyvenimas.
Praėjo jau keli mėnesiai. Išmokau keltis rytais nelaukdama, kol jis paskambins. Mokausi gaminti tik sau ir neverkti, kai parduotuvėje ranka tiesiasi link jo mėgstamo sūrio. Bet vis dar nesuprantu, kaip galima išduoti taip tyliai, taip kasdieniškai, tiesiog įžengus į namus ir pasakius: „Turime pasikalbėti“?
Aš nežinau, kas skaudžiau – pati neištikimybė ar tai, kad visą tą laiką šalia manęs gyveno svetimas žmogus, kurį laikiau artimiausiu.
Pasakykite, ar jūs galėtumėte atleisti tokį žmogų ir viską pradėti iš naujo, ar po tokių žodžių jau nebėra kelio atgal?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
