Kai vyras pasiūlė man išeiti iš darbo, tai skambėjo kaip rūpinimasis. Jis kalbėjo, kad aš pernelyg pavargstu, kad sūnui reikia mamos šalia, kad vaikų darželis – tai stresas ir nuolatinės ligos vaikui. Aš patikėjau. Man atrodė, kad jis galvoja apie šeimą, apie mūsų ateitį.
Aš parašiau pareiškimą dėl išėjimo. Kolegos stebėjosi, bet aš aiškinau: vyras gerai uždirba, man norisi daugiau laiko praleisti su sūnumi. Skambėjo protingai.
Pirmuosius mėnesius net džiaugiausi. Jokio skubėjimo rytais, jokių terminų ir nervų darbe. Važinėjau su sūnumi į užsiėmimus, gaminau pietus, vaikščiojau parke. Namai buvo švarūs, vakarienė visada karšta, marškiniai išlyginti. Vyras vakarais grįždavo, pabučiuodavo mane į skruostą, sakydavo, kad esu šaunuolė.
Bet pamažu pradėjau pastebėti pokyčius. Jis vis rečiau klausė, kaip praėjo mano diena. Kai pasakodavau ką nors apie sūnų, tik linkčiodavo, neklausydamas. Kartą, kai užsiminiau, kad noriu grįžti į darbą bent pusę etato, jis susiraukė: «Kam? Tau ir taip gerai».
Praėjo metai. Vieną šeštadienio vakarą pas mus atėjo jo draugai — trys vyrai, su kuriais jis studijavo institute. Pasiruošiau stalą, paruošiau karštą patiekalą, pastatiau užkandžius. Jie sėdėjo svetainėje, garsiai juokėsi, aptarinėjo darbą ir kieno nors naują automobilį.
Išėjau į virtuvę už pyrago. Durys liko pravertos. Ir tada išgirdau jo balsą — jis kalbėjo apie mane. Vienas draugas paklausė: «O kaip ji apskritai sutiko mesti darbą? Ar ne nuobodu jai namuose?»
Vyras nusijuokė. Ne geranoriškai, o kažkaip niekinamai. «Na, patikėkit, ji pati tam neprieštarauja. Sėdi su chalatu iki pietų, sriubą išvirė — ir jau herojė. Atvirai pasakius, tiesiog ant mano sprando kabo dabar. Nieko tinkamai nedaro».
Aš sustingau su lėkšte rankose. Viduje viskas nutrūko. Draugai nusijuokė. Kažkas pridūrė: «Na, tu pats kaltas, kodėl pasiūlei?» Vyras atsakė: «Taip patogiau gi. Namie sėdi, nekrustaliuoja, su vaiku pramogauja. Man laisvė».
Grįžau į svetainę, pastačiau pyragą ant stalo. Rankos drebėjo, bet aš šypsojausi. Visą vakarą pyliau arbatą, rinkau indus, palaikiau pokalbį. Bet viduje kažkas mirė.
Kai svečiai išėjo, aš atsiguliau, atsukdama siena. Vyras net nepastebėjo. Ryte atsikėliau, kaip įprasta, paruošiau pusryčius, nuvedžiau sūnų į darželį. Bet viduje jau priėmiau sprendimą.
Kitą dieną pradėjau ieškoti darbo. Tyliai, be kalbų. Po dviejų savaičių radau darbo pasiūlymą — nuotoliniu būdu, puse etato, su padoriu atlyginimu. Sutikau ir nepaklausiau jo leidimo.
Kai jis sužinojo, suraukė antakius. Paklausė, kam man to reikia. Aš pasižiūrėjau jam į akis ir ramiai pasakiau: «Nenoriu daugiau kaboti ant tavo sprando».
Jis nutilo. Pirmą kartą per metus pamačiau, kaip jis sutriko. O aš pajutau, kaip grįžtu pas save.
O jūs, ar galėtumėte atleisti žmogui po tokių žodžių, ar iškart išeitumėte?
