Negalvojau, kad tai mane palies tokiame amžiuje. Ne tada, kai vaikai beveik užaugo, skolos beveik išmokėtos, o mes su vyru pradėjom svajoti apie ankstyvą pensiją ir „gyvenimą sau“.
Man buvo penkiasdešimt penkeri, kai sužinojau apie neištikimybę. Nieko neįtariau. Sąžiningai. Kartu beveik trisdešimt metų. Pykdavomės, kaip ir visi. Kartais atsitraukdavom, tylėdavom ištisas dienas. Tačiau niekada negalvojau, kad jis pajėgus tai padaryti.
Sužinojau atsitiktinai. Išsiuntė žinutę ne tam adresatui. Tada pradėjo teisintis — tipo, klaida, darbinis pokštas, nieko tokio. Tačiau aš jau supratau. Tokie pokštai nerašomi.
Greičiau išsiaiškinau — jo kolegė. Keliais metais jaunesnė, išsiskyrusi, visada atrodo nepriekaištingai. Apie ją žinojau — jis pasakojo, juokėsi, kad “visi vyrai biure į ją žiūri”.
Ir staiga pajutau, kad esu fonas. Kažkas savaime suprantamas. Kažkas, kas turėtų laukti, kentėti, atleisti. Bandėme kalbėtis. Jis atsiprašinėjo, bet kažkaip formaliai. Daugiau už tai, kad buvo pagautas, nei už poelgį. Kartojosi — vieną kartą, nieko nereiškė. O aš sėdėjau ir jaučiau, kaip viskas, ką statėme metų metus, griūva.
Užsidariau. Liaavausi kalbėjus. Funkcionavau — darbas, namai, parduotuvės — bet viduje jaučiausi tuščia. Nei pykčio. Nei ašarų. Tiesiog tuštuma.
Vieną dieną kažkas pasibeldė į duris. Buvau viena. Vaikai pas save, vyras darbe. Atidariau. Ant slenksčio stovėjo ji. Ta pati kolegė. Dėl kurios nemiegojau mėnesius. Buvau nustebusi.
Tyliai paklausė — ar galiu įeiti? Neilgai.
Įleidau ją. Pati nežinau kodėl. Smalsumas? Noras pažvelgti į akis ir paklausti — kodėl? Ji atsisėdo virtuvėje, ant tos pačios kėdės, kurioje kiekvieną rytą geriu kavą.
Sakė iškart — atleiskite. Nežinau, ar turiu teisę. Bet norėjau. Privalėjau.
Aš tylėjau. Žiūrėjau į ją, jausdama, kaip virdama viduje. Bet dar neišlindo į išorę.
Tęsė — nežinojau, kaip viskas iš tikro. Jis sakė, kad jūs kartu tik formaliai. Kad jau seniai niekas neriša. Kad viskas užgeso. O aš patikėjau. Norėjau patikėti.
Klausiau jos. Ji daug kalbėjo. Apie vienatvę, apie savo skyrybas, apie tai, ką jautėsi nereikalinga, kad ieškojo šilumos.
Sakė — tai nėra pasiteisinimas. Žinau. Bet noriu pasakyti — jis man nereikalingas. Niekada iš tikrųjų nebuvo reikalingas. Aš nesupratau, kad jums skaudinu.
Tuomet mane pralaužė.
Sakiau — bet jūs skaudinote. Taip giliai, kad nežinau, ar išvis atsigaiusiu.
Ir viskas išsiliejo. Nuoskauda, pažeminimas, skausmas dėl to, kad tapau antra — nors visada buvau pirma.
Ji neišbėgo. Klausėsi. Nesigynė. Štai kas mane labiausiai nustebino. Be riksmų. Be isterijų. Dvi moterys — po klaidų, praradimų, nusivylimų — tiesiog sąžiningai kalbėjo.
Nežinau, kodėl ji atėjo. Galbūt dėl savęs. Galbūt iš tiesų dėl manęs. Bet po šio pokalbio kažkas pasikeitė.
Aš jos neatleidau. Nepamiršau. Bet paleidau pyktį. Nes supratau — tai ne ji sulaužė priesaiką. Ne ji statė su manimi namą trisdešimt metų. Ne ji man melavo į akis. Tai buvo jis.
O ji bent jau rado drąsos pažvelgti į akis ir pasakyti — atleiskite.
Vyras to nepadarė iki šiol. Apsimeta, kad viskas grįžo į normą. Kad “buvo ir praėjo”. Bet žinau — nesugrįš. Jis nežiūri į akis, kaip anksčiau. Vengia temų. Stengiasi būti mielas, paslaugus — bet viskas atrodo dirbtina. Lyg myli ne mane, o savo ramybę.
O aš pradėjau keistis. Iš pradžių neatkreipiamai. Pradėjau pasilikti po darbo. Vaikščiojau viena. Liaavausi klausinėjus, kas vakarienei ir ką pirkti. Užsirašiau į jogą. Paskambinau senai draugei, su kuria nebendravau metų.
Vėl išgirdau savo balsą. Supratau — gyvenimas gali būti kitoks. Tyresnis, ramesnis, be apsimetinėjimų.
Galbūt būtent šis pokalbis — su moterimi, kurios bijojau labiausiai — sukėlė manyje kažką, ko anksčiau negalėjau pajudinti. Nes pirmą kartą per metus kažkas tikrai išklausė mane. Nesigynė, nebėgo. Tiesiog priėmė mano skausmą, nesakydamas, kad perdedu.
Aš jos neatleidau. Bet paleidau nuoskaudą. Ir tai buvo pirmas žingsnis, kad vėl tapčiau savimi. Savimi — o ne žmona “laukianti”. Savimi — o ne šešėliu kažkieno sprendimams.
Dar nežinau, kur mane tai nuves. Bet žinau vieną: daugiau niekada neleisiu, kad kas nors elgtųsi su mano širdimi kaip su daikčiu, kurį galima atidėti į šalį ir grįžti, kai patogu.
Nes net jei ilgai tylėjau, dabar žinau — turiu balsą. Ir jis yra vertas, kad būtų išgirstas.
Pasakykite sąžiningai: ar galėtumėte išklausyti vyro meilužę, jeigu ji ateitų į jūsų namus? Ar užtrenktumėte duris prieš jos veidą?
