Tekėjau aš iš meilės, bent jau man taip atrodė. Pragyvenome su vyru virš 7 metų, turime 3 metų sūnų.
Mano išrinktasis – gana šaltokas žmogus, todėl gėlių ir meilinimosi aš beveik nemačiau per visą šį laiką.
Šeimininkės vaidmenį atlikau su visu atsakingumu. Vyras neprisilietė nei prie skalbyklės, nei prie šluotos, nei prie dulkių siurblio. Žinoma, aš dirbau, pavargdavau, tačiau dėl mylimojo buvau pasiruošusi viskam.
Pastaruoju metu mano vyrą lyg kas pakeitė. Jis visą laiką praleidžia pas kaimynę sekančiame sklype (mes gyvename užmiestyje). Ten gyvena jaunavedžiai. Vyriškis visąlaik darbe, o jo sutuoktinė – tipiška fifa, niekuo neužsiimanti.
Pas ją mano vyras ir įniko eiti, prisidengdamas tuo, kad ji prašo kaimyniškai padėti.
Taip, ji lieknesnė už mane, visada su šukuosena, makiažu, manikiūru, o man po darbo, sodo ir ruošos paprasčiausiai nebelieka laiko sau. Galiausiai vyras visą laisvą laiką ėmė leisti su kaimyne.
Kartą aš jam išsakiau, kad esu nepatenkinta, kad jis padeda kaimynės sklype, o savajame nedaro nieko.
Jis nustebęs pasakė: „O kam tu čia? Man žmonos reikia, supranti. Šeimininkės, kad dirbtų ir viską darytų, o aš, kadangi parnešu „grobį“, turiu ilsėtis. Tu man dar pasakyk snarglius vaikui valyti“.
Aš atsakiau, kad kaimynei tai jis padeda, o kodėl žmonai negalima? Jis įpyko ir grubiai pasakė man, kad ji tikra moteris, o aš darbinė kumelė, todėl susidorosiu pati.
Eilinį kartą, kai jis nuėjo pas kaimynę, aš susirinkau būtiniausius daiktus ir išvažiavau. Iš pradžių apsistojau pas draugę, o po savaitės išsinuomojau butą ir persikėliau.
Iš pradžių buvo labai sunku su vaiku, bet praėjo 4 metai, sūnus jau lanko mokyklą, aš gerai uždirbu ir dabar leidžiu sau kartais pailsėti.
Mano „mylimasis“ net skyrybų teisme nepasirodė. Nereikalavau jokio turto, tačiau teisėjas nusprendė priteisti jam alimentus.
Tada jis vienintelį kartą paskambino ir pasakė, kad geriau sės už grotų, negu sumokės man nors centą.
Bet aš pragyvensiu ir be jo pinigų. Daugiau mes nebendravome, o ir nelabai norisi.
