Kai ištekėjau už Mantvydo, buvau įsitikinusi, kad tai – visam gyvenimui! Mano vyras – toks mielas „pliušinis meškiukas“ su mielu pilvuku ir blizgančia plikute. Būtent taip atrodančią šią „brangenybę“ gavau iš savo anytos.
Štai jūs pasakysite: ką aš radau tame skudure? Bet būtent savo gerumu ir švelnumu jis mane ir patraukė.
O išvaizda… Tai ji kaip tik pagal jo charakterį.
Turbūt manyje nuo jaunystės nebuvo realizuoti kažkokie motiniški instinktai. Buvau pasiruošusi tapti vyrui rūpestinga mama – kepti jam pyragėlius, lyginti kojines ir kalbėti švelnius žodžius.
Mainais iš jo reikėjo tik ištikimybės. Bet su tokia išvaizda ir kukliu charakteriu maniau, kad į jį niekas nesikėsins! Bet klydau. Mano sutuoktinio neaplenkė amžiaus vidurio krizė.
– Atleisk, mieloji, pamilau kitą moterį,- net verkė Mantvydas.
O aš plėšiausi tarp savo jausmų. Iš vienos pusės, pykau ant jo, kad mane meta, o iš kitos, man buvo jo gaila, juk jis taip pergyveno!
– Kas ji bent tokia? – paklausiau aš.
– Oi, tu neįsivaizduoji, ji tokia puiki mergina – sutuoktinis pradėjo giedoti ditirambus savo naujajai pasijai, atvėrė man širdį lyg mamai. – Mes su ja susipažinome atsitiktinai, firmos vakarėlyje.
Ji dirba partnerių firmoje. Tokia jauna, graži! Oi, tu pas mane irgi graži. Bet su ja aš jaučiuosi 15 metų jaunesnis. Visi mano negalavimai kažkur dingo! Tu gera, bet…
Žodžiu, aš įsimylėjau ir negaliu be jos gyventi!
– Jei taip, aš duodu skyryboms, – atrėžiau aš.
– Žinoma žinoma,- sutiko sutuoktinis. – Bet aš kaip padorus vyras nupirksiu tau butą ir atiduosiu visas santaupas!
Net pasigrožėjau vyru, dabar jau beveik buvusiu. Pakelti antakiai, išdidi burnos linija – iš kur tik visa tai atsirado! Tačiau nuleidau jį iš dangaus į žemę.
– Tu neturi pinigų butui,- pasakiau aš.
– Taip? – pasikasė plikę Mantvydas. Na tada nupirksiu tau studiją. O kol kas gyvenk čia.
Ir už tai ačiū. Vyras susirinko savo mantą ir išėjo, o aš nesusilaikiau ir apsižliumbiau! Labai norėjosi kam nors pasiskųsti. Bet kam?
Tėvų jau seniai nebeturiu. Draugėms – ne variantas, jos niekada mano Mantvydo nemėgo, nesuprato mano pasirinkimo. Suaugusiai dukrai, kuri gyvena atskirai? Nesinori jau užkrauti savo šeimyninių reikalų.
Tiesa, ji vis tiek sužinos… Anytai? Tai ji juk jo mama, todėl visada bus jo pusėje. Be to, kaip žmogus ji sudėtinga ir santykiai su ja man niekada nesiklostė.
Tačiau anyta apsireiškė pati. Be ceremonijų atsirakino duris savo raktu ir nuo slenksčio pareiškė:
– O kodėl namai nesutvarkyti?
Piktai pažvelgiau į ją – tik jos pamokslų man dabar tetrūksta!
– Ponia Ona, galbūt jūs dar nežinote, bet dabar čia gyvenu viena, – pasakiau aš. – Jūsų nuostabusis Mantvydas išėjo pas jauną meilužę. Taigi, man dabar nė dėl ko čia tvarką palaikyti – man ir taip gerai.
– Na taip jau tau ir gerai,- atsakė anyta. – O aš viską žinau.
– Jei jūs atėjote dėl buto, – tęsiau aš,- tai Mantvydas gailestingai leido man jame gyventi.
Bet man tokios dosnios dovanos nereikia, štai susitvarkysiu su jausmais ir pradėsiu ieškotis kito buto.
Išsinuomosiu! Aš juk suprantu, kad butas jūsų su sūnumi per pusę – taigi, dabar jūs čia
šeimininkė.
– Tai aš kaip tik dėl to buto ir atėjau su tavimi pasikalbėti,- pasakė anyta.- Nusprendžiau, kad perrašysiu savo dalį tau. Imk pasą ir einam pas notarą.
– Ar jūs savame prote?! – vos ne surikau aš. – Tyčiotis atėjot?!
Anyta atsisėdo ant sofos. Žiūrėjau į ją nesuprantančiu žvilgsniu. Greičiau krokodilai skraidys danguje, nei ji man butą perrašys! Arba čia kažkokia kliauda? Taip ir buvo.
– Buvau pas Mantvydą ir mačiau jo pasiją,- pasakė Ona. – Ir atvirai tau pasakysiu, kad tokia jo nepaleis. Ji neleis Mantvydui nupirkti tau studijos, net jei jis labai norės. Ir iš čia ji tave išgyvendins, ir Mantvydas grįš su ja čia. O man čia jos nereikia! Prie tavęs aš jau pripratau. Tu, palyginus su ja, dar nieko. Taigi, priėmiau sprendimą perrašyti savo buto dalį tau,- tęsė anyta. – Bet su viena sąlyga: kai Mantvydas pasilakstys ir grįš pas tave, tu jį priimsi ir jūs gyvensite toliau kartu. Štai tiesiog dabar duok man žodį, kad jam atleisi.
Ne, to jau per daug! Kodėl turėčiau priimti neištikimą vyrą ir jam atleisti? Nori mane papirkti puse buto?
Mano sąskaita anyta nori užsitikrinti sau ramybę? Kaip jai viskas paprasta! O apie mano jausmus ji nepagalvojo? Ne, žinoma, aš tikėjausi iš jos visko, ko tik nori, bet tik ne to.
– Geriau eisiu į gatvę! – rėžiau aš.
– Na na, tu dabar taip kalbi,- ramiai atsakė anyta. – O kai nutiks taip, kaip aš numatau, pati atšliauši pas mane ant kelių. Niekas sveikam prote buto neatsisako! O sąlygą tau iškėliau visai įgyvendinamą. Mano sūnus – toli gražu ne blogiausias variantas. O kad apgavo, tai ne tu pirma, ne tu paskutinė.
– Bet aš…Man nieko iš jūsų nereikia,- buvau bepradedanti aš.
– Duodu tau savaitę pagalvoti. Laikrodukas tiksi – Mantvydas jau greitai gali grįžti,- su šiais
žodžiais anyta apsisuko ir išėjo.
O ką čia galvoti? Aš ne iš kokio šiukšlyno! Štai truputį atsigausiu ir pradėsiu ieškotis nuomojamo būsto. O su šia nevykėlių šeimynėle daugiau nenoriu turėti jokių reikalų!
