Niekada anksčiau negalvojau, kad močiutė gali nekęsti anūkių. Tačiau mūsų šeimoje yra būtent taip. Mano vyras Vaidas gimė inteligentiškoje ir gerai aprūpintoje šeimoje.
Tarybiniais laikais jo motina buvo muzikos mokyklos direktorė, tėvas užėmė vadovaujantį
postą. Kažkokiu būdu jie gavo 4 kambarių butą senamiestyje.
Vyras su sese mokėsi prestižinėje mokykloje su sustiprintomis kalbomis. Ją baigę abu įstojo į universitetą, įgijo aukštąjį išsilavinimą.
Sutuoktinis pradėjo dirbti inžinieriumi mokslinių tyrimų centre, o sesuo ėmėsi privačių piešimo pamokų. 25-erių ji sėkmingai ištekėjo už vaikino iš padorios šeimos, o mano būsimas vyras liko su tėvais. Su Vaidu susipažinau, kai jam buvo 45, o man 30. Tuo metu jo tėvas jau buvo miręs.
Vaidas gyveno dviese su mama, taip ir nespėjęs nusivesti merginos prie altoriaus, o man augo 10-metis sūnus iš pirmosios santuokos, be to, neturėjau nuosavo būsto ir deklaruotos gyvenamosios vietos, todėl mano būsima anyta nuo pat pradžių buvo prieš mūsų santuoką.
Tačiau nepaisydami aršaus jos pasipriešinimo, mes visgi susirašėme ir apsigyvenome nuomojamame bute. O netrukus mums gimė dvynės, Maja ir Tėja.
Vyras beprotiškai myli dukreles, juk jos taip panašios į jį. Tačiau anyta užsispyrusi „nepastebi“ jų panašumo. Dar daugiau, ji nenori bendrauti su anūkėmis.
Kai Vaidas skambina jai ir sako: „Mama, aš užsuksiu“,ji iškart įspėja: „Tik be saviškių“, turėdama omenyje mane ir vaikus. Už ką??? Dabar mergaitėms 5 metai, tačiau jos iki šiol deklaruotos nuomojamame bute.
Anyta nenori deklaruoti vaikų savo apartamentuose, o juk gyvenamojo ploto dydis leidžia tai padaryti, todėl mes susiduriame su daugybe problemų.
O neseniai nutiko baisus dalykas, po kurio aš galutinai įsitikinau, kad anyta nekenčia tikrų savo anūkių. Šiomis dienomis vyras su Tėja užėjo pas ją minutėlei perduoti kažkokių dokumentų.
Kol Vaidas kalbėjosi su mama kambaryje, dukra (toliau prieškambario jos neleido) nusičiupo brangius močiutės kvepalus ir iškvėpino jais ne tik save, bet ir katę. Kai anyta išėjo į koridorių ir pamatė vaiko rankose brangų flakoną, tiesiog sužvėrėjo.
Sugriebė Tėją, išplėšė jai iš rankų kvepalus. Vaikas neišsilaikė ant kojų ir griuvo, trenkdamasis į spintelę, pravirko iš skausmo bei išgąsčio, o močiutė susiraukusi pasakė sūnui: „Pasiimk ją, o tai snargliais išteplios brangų kilimą“. Štai tokia mūsų „močiutė“.