Mes su vyru gyvename man tėvų bute. Gyvename skurdžiai. Na kaip skurdžiai – maistui užtenka.
Nepaisant to, kad mes jau ir taip dugne, sutuoktinis nusprendė paskelbti totalios ekonomijos režimą. Jam į galvą šovė „nuostabi“ idėja – jis nusprendė taupyti sūnaus būstui.
Prieš 10 metų vyras atvažiavo į mano miestą dirbti. Jis statybininkas. Iki mūsų vestuvių visą algą pervesdavo mamai, sau pasilikdavo tik dalį pragyvenimui.
Jei būtų turėjęs galvą ant pečių, seniai būtų sutaupęs butui.
Po vestuvių viskas buvo puiku. Tik štai į mano mamą ir močiutę jis žvelgė atsargiai. Ir kuo ilgiau mes gyvenome kartu, tuo blogiau su jomis elgėsi.
Netrukus, išgėręs porą taurelių, ėmė aiškinti mano mamai, kad ji galėtų ir remontą šitam bute padaryti, prieš apgyvendindama mus čia.
Tuo momentu man į galvą įsismelkė abejonė, ar tą žmogų aš pasirinkau į vyrus? Tačiau nėštumas viską sudėliojo į vietas – dėtis nebebuvo kur. Pinigų neužteko net mišinukui ir pampersams.
Mama mokėjo už mus komunalinius, pirko maistą ir vaistus. Bet jai irgi reikėjo už kažką gyventi!
O ir močiutė padėdavo, jei turėdavo tokią galimybę. Vyro giminaičiai iškart po vestuvių nusiplovė rankas. Jie net nedalyvavo pasiruošime vestuvėms – viską apmokėjo mano pusė.
Nepaisant to, vyras toliau dalį algos atidavinėjo savo mamai. Per tą laiką anyta pasidarė remontą savo 3 kambarių bute, atsinaujino baldus ir techniką, kelis kartus važiavo į sanatoriją, o mes per 7 metus nė nebuvome išvykę už miesto ribų. Kai man tai nusibodo, sukėliau vyrui skandalą.
Po anytos mirties vyras nusprendė parodyti kilnumą ir atsisakė palikimo jaunesniojo brolio naudai.
Taip išeina, jis investavo pinigus į mamos namus, pastoviai jai padėdavo ir liko prie suskilusios geldos? Bandžiau jį perkalbėti, bet jis laikėsi savo.
Netrukus pastebėjau, kad vyras atšalo. Be to, pasidarė grubus ir ėmė šykštėti pinigų. O ir mamai amžinai reiškė kažkokias pretenzijas. Apie skyrybas nė negalvojau, juk buvo gaila sūnaus. Bijojau, kad pati vaiko nepatempsiu.
Kelis kartus kalbėjome, kad reikia aprūpinti sūnų būstu. Tai buvo greičiau svajonė, nei realybė. Bet staiga vyras sugalvojo, kaip ją įgyvendinti.
Dėl buto jis sutiko gyventi pusbadžiu. Tačiau aš prieš! Ir taip pavargau viskam taupyti, o čia jis reikalauja dar labiau susiveržti diržus.
Man atrodo, kad jis nori sutaupyti pinigų ne sūnaus butui, o sau. Pastaruoju metu mūsų santykiai įtempti, štai ir sugalvojo užsitikrinti saugią ateitį.
Kai tik sutaupys reikiamą sumą, iškart išeis. Kai jam išsakiau savo nuogąstavimus, jis nesiteisino, tačiau ir nepatvirtino jų.
Pavargau nuo skurdo ir žeminimų. Jei vyras nenustos taip elgtis, tiesiog išvarysiu jį. Dabar jis neduoda pinigų maistui ir kitoms buities reikmėms – sako, kad taupo pinigus nekilnojamam turtui.
Ir ką man daryti? Jis pavertė mano gyvenimą košmaru, tačiau jo palikti aš negaliu.
