Jis grįžo namo ir tyliai padėjo voką prieš mane. “Mamos testamentas”, — ištarė tyliai, tarsi pats netikėtų tuo, kas vyksta. Žiūrėjau į jį kelias sekundes. Į veidą, kurį ištyrinėjau per tris dešimtmečius kartu. Į rankas, kurios smulkiai drebėjo. Ir kažkas manyje sulūžo.
Juk buvau su ja iki pat galo. Būtent aš ją glaudžiau, keičiau rūbus, budėjau prie lovos, kai jis neturėjo tam jėgų. O dabar žiūrėjau į šį voką, suvokdama, kad viskas, ką padariau, tarsi neturėjo jokios vertės.
Nenorėjau jo atplėšti. Norėjau toliau tikėti, kad viskas gerai, kad tai tik formalumas. Kad po tiek metų niekas neskaitys mūsų kaip atskirų žmonių. Bet jis reikalavo. Atplėšėme kartu. Pradėjau skaityti — ir mane supykino.
Ten buvo išvardintas absoliučiai viskas: namas, žemės sklypas, santaupos, brangenybės iš prosenelės, sena baldai, kuriuos rūpestingai poliravau — viskas be išimties palikta jam.
Apie mane — nė menkiausio paminėjimo. Nei padėkos, nei atminymo simbolio, nei mažiausio dėmesio ženklo. Tik sausa eilutė: “visą turtą perduodu sūnui”.
— Galbūt tai tik teisinis formalumas, — neaiškiai pasiūlė jis. — Gal ji manė, kad mes esam kartu, tad nėra skirtumo.
Bet aš jau supratau tiesą. Supratau, kad visus šiuos metus nebuvau “sava”. Buvau jo žmona, paslaugioji, gera, pasirengusi aukotis — bet niekada neįsijungiau į šeimos ratą iš tiesų.
Pradėjau prisiminti. Visa tai nesvarbias įvykiai, kuriuos anksčiau nurašydavau nuovargiui, charakteriui, amžiui — dabar sudėjo į skausmingą paveikslą. Šventės, į kurias kviestas buvo tik jis, be manęs. Šeimos relikvijos, kurios niekada nebuvo rodytos. Nuotraukų albumai, kuriais mane sistemingai iškirpdavo iš kadrų. Pasakojimai apie praeitį, iš kurių buvau sąmoningai išstumta. Ir ta amžina distancija — mandagi, bet ledinė.
Nei karto neišgirdau padėkos žodžių. Net kai tris mėnesius po jos insulto kasdien važiuodavau į ligoninę, ploviau jai galvą, maitindavau šaukštu. Kai vadindavau ją “mama”, ji tik linktelėdavo atsakydama. Visada kreipėsi į mane vardu-pavarde. Po tiek metų.
Vyras nieko nesugebėjo pasakyti. “Gal… gal ji tiesiog pamiršo įtraukti”, — pakartojo jis. Bet aš jau nieko nenorėjau girdėti. Reikalas ne piniguose. Tai buvo žinutė, kad visas mano gyvenimas buvo statomas ant iliuzijos.
Artimiausios dienos praėjo kaip migloje. Negalėjau užmigti. Žiūrėjau į savo vyrą kaip į nepažįstamą žmogų. Nejaugi jis nemato? Nejaugi nesupranta, ką reiškia ši vienintelė frazė?
Galiausiai paklausiau tiesiai: — Pasakyk atvirai, ar tavo mama kada nors mane priėmė?
Ilga tyla. Tada sunkų atodūsis: — Jos pripažinimas tave. Bet… niekada negalėjo susitaikyti su tuo, kad tu nesi iš “jų rato”.
“Jų ratas”… Taip, prisimenu, kaip mane vertino. Kad esu “paprasta”. Kad mano šeima — “paprasti žmonės”. Kad mano tėvas buvo vairuotojas, o ne universiteto profesorius, kaip jos velionis vyras. Kad neturiu mokslinio laipsnio, nemąstau apie meną, kad labiau mėgstu kepti pyragą, o ne cituoti poetus.
Tačiau būtent aš buvau šios šeimos palaikytoja. Aš sutaikiau vyrą su jo sese, aš organizavau bendras šventes, vežiau anytą pas gydytojus. Buvau “namų šeimininkė” ir “slaugė” — bet niekada “dukra”.
Po savaitės paėmiau popieriaus lapą. Parašiau: “Man nereikia jūsų turto. Man reikia pagarbos”. Palikau ant stalo.
Šiandien? Mes vis dar kartu. Bet viskas pasikeitė. Nustatiau ribas. Neapsimetu, kad tai neskaudino. Vyras suprato. Pradėjo stengtis. Bet tarp mūsų kažkas sulūžo. Nevaidinau tobulos žmonos. O jis nebegali užmerkti akių tiesai.
Tas testamentas tapo veidrodžiu — atspindėjo realybę, kurios atsisakiau pripažinti. Jei kas nors nemato tavo kaip šeimos po trisdešimties metų — galbūt atėjo laikas būti šeima pirmiausia pačiai sau.
O jūs ar galėtumėte atleisti, jei po dešimtmečių santuokos ir rūpinimosi anyta jos testamentas parodytų, kad vis tiek likote svetimas žmogus? Ar tai ta riba, po kurios santykiai jau nebeataugina?
