Iš pradžių man atrodė, kad problema manyje, štai kokia nevykusi aš gimiau. Tačiau po poros metų staiga supratau – problema vyre.
Tai jis su kažkokiu man nesuprantamu užsispyrimu ieško manyje trūkumų. Tvirtina, kad tai mano pačios gerovei: neva geriau jau aš sužinosiu tai iš jo, artimo žmogaus, nei iš ko nors pašalinio.
Iš pradžių vyro žodžiai man buvo aštrus priekaištas, norėjosi iškart likviduoti trūkumą, kurį jis manyje pastebėjo, o tai dar paliks.
Vyras kartą užsiminė, kad aš labai nerangi, mano eisena kreivoka, o ir su laikysena reikia padirbėti. Visa tai su šypsenėle, juokeliais, tačiau prasmė nuo to nesikeičia.
Man tai buvo netikėta, tačiau vyro kritika man pasirodė pagrįsta. Iškart pasinėriau į šią temą, ėmiau ieškoti variantų, kaip tai ištaisyti.
Galiausiai užsirašiau į plaukimą ir ėmiau lankyti šokius, kad ištaisyčiau laikyseną, tapčiau lankstesnė ir miklesnė. Tai tapo mano „idea fix“.
Mačiau savo rezultatus, o štai vyras davė man pastabą, o paskui išvis nustojo kreipti į tai dėmesį. Jokių komentarų.
Lankau šokius? Na šaunuolė, lankyk toliau. Žodžių apie tai, kad aš ištaisiau savo trūkumą, nebuvo.
Užtai po kurio laiko vyras staiga atkreipė dėmesį, kad mano balsas „šiek tiek erzinantis“. Vėl visa tai buvo pateikta juokais, tačiau nuo to ne mažiau apmaudu.
Kam patiktų, kai jam pareiškia, kad balsas pernelyg spigus, su tuo reikia kažką daryti? Mane dar domino, kodėl anksčiau mano balsas jo neerzino?
Beje, man niekas niekada nieko nesakė apie mano balsą. Net piktanoriai nesugalvojo tokios pretenzijos. Tačiau tai aš išanalizavau vėliau.
O kai vyras ėmė stumti idėją, kad su mano balsu kažkas ne taip, aš rimtai įsitempiau. Net darbe stengiausi be reikalo nepraverti burnos.
Paskui užsirašiau į vokalą, kur man ėmė lavinti balsą. Dėstytoja, pas kurią atėjau, nesuprato, ko aš noriu iš jos.
– Panele, jūsų balsas normalus, kas jums pasakė tokią kvailystę? – nesuprasdama žiūrėjo į mane.
Tačiau man atrodė, kad ji mane tiesiog ramina, todėl užsirašiau į pamokas. Tai prisidėjo prie plaukimo ir šokių, kurių aš taip ir nemečiau.
O vyras pasiekė mano įsiklausymą į jo pretenzijas ir lyg pamiršo tai. Man net darbe pasakė, kad girdi pokyčius, o vyras nutylėjo.
Kiek visokių pretenzijų prisiklausiau iš jo per visą laiką! Mano skruostai, kurie nesikeitė nuo mokyklinių metų, staiga pasidarė stori, makiažas tapo kažkoks kaimietiškas, nors aš beveik nesinaudoju kosmetika.
Žodžiu, pretenzijų buvo daug, jos liejosi nenutrūkstančiu srautu, o man vis dažniau ėmė atrodyti, kad vyras ieško, prie ko prisiknisti.
Klausiau, kam jam tai. Juk jei jis nori skirtis, pavyzdžiui, tai galima eiti lengvesniu keliu. Tiesiog susėsti ir pasikalbėti, išsprendžiant šį klausimą.
– Ką tu? Aš juk tave myliu, tiesiog tai, ką aš sakau, labai krenta į akis. Jei ne aš pasakysiu, tai kas nors kitas, bet juk geriau sužinoti apie problemą iš manęs,- net įsižeidė vyras.
Velniava, juk tiek bjaurasties, kiek man prikalbėjo vyras, aš net iš priešų negirdėjau. Jie manyje mato mažiau trūkumų, nei „artimas žmogus“.
Beje, kai aš jam pasakiau, kad jis papilnėjo, reikėtų pasportuoti arba pakeisti garderobą, vyras pažvelgė į mane labai įskaudintomis akimis.
– Ačiū, brangioji, iš tavęs tikrai to nesitikėjau,- iškošė pro dantis.
Na, šį žaidimą galima žaisti dviese. Tik aš žaisti nenoriu, ne vaikas. Todėl paprasčiau išsiskirti. Tegu vyras ieškosi idealios arba, kas labiau tikėtina, kitos aukos, kurią kamuos trūkumų paieška.
Pateikiau dokumentus skyryboms, kas vyrą labai nustebino. Vaikšto, virškina informaciją, bet kol kas šia tema nieko nekalba.