Berniukui tebuvo devyneri metai. Jis gyveno su motina mažame bute miesto pakraštyje. Tėvo nebuvo, pinigų visada trūko. Kiekvieną rytą, eidamas į mokyklą, jis užsukdavo į maisto prekių parduotuvę — nusipirkdavo dėžutę dribsnių arba bandelę, kad galėtų užkąsti per pertrauką.
Tą rytą jis ėjo kaip visada. Ir staiga pamatė, kaip pagyvenęs vyras krito ant šaligatvio tiesiai priešais jį. Kūnas buvo apimtas traukulių, veidas iškreiptas, ranka nenatūraliai trūkčiojo. Insultas.
Berniukas sustingo. Aplink vaikščiojo žmonės — suaugusieji, kostiumuoti, su telefonais rankose. Jie žiūrėjo į gulinčią vyrą, sulėtino žingsnį, o paskui apeidavo. Vieni perėjo per jį nesustodami. Kiti pasižiūrėjo su panieka ir paspartino žingsnį.
Niekas nesustojo. Niekas nepadėjo.
Berniukas numetė dribsnių dėžutę. Pribėgo prie vyro, atsiklaupė šalia. Rankos drebėjo, kai jis išsitraukė telefoną — seną, mygtukinį, kurį naudojo mama.
Surinko greitosios pagalbos numerį. Drebėdamas aiškino, kad žmogui bloga, kad jis nugriuvo, kad nesijuda. Paminėjo adresą — gatvę, namo numerį, orientyrą.
Tada paėmė vyro ranką. Ji buvo šalta, be gyvybės ženklų. Berniukas stipriai ją suspaudė ir pradėjo kalbėti — bet ką, kad žmogus nesijaustų vienišas.
— Greitoji jau važiuoja. Tuoj atvažiuos. Prašau, palaukite. Viskas bus gerai.
Praeiviai ėjo pro šalį. Kai kas užmetė akį, kai kas nufotografavo telefonu. Bet niekas nesustotojo.
Greitoji atvyko po septynių minučių. Medikai pasiėmė vyrą, paklausė berniuko, kas jis toks. Jis atsakė, kad tik ėjo pro šalį. Davė savo numerį — motinos — jei prireiktų.
Pakėlė susiraukšlėjusią dribsnių dėžutę nuo šaligatvio ir nubėgo į mokyklą. Vėlavo į pirmąją pamoką. Mokytoja jį išbarė už vėlavimą. Jis nepaaiškino priežasties. Tiesiog atsisėdo prie suolo.
Po trijų savaičių jį iškvietė iš matematikos pamokos. Mokyklos direktorius paprašė eiti pas jį. Berniukas išsigando — manydamas, kad padarė ką nors blogo.
Įžengė į kabinetą. Ten sėdėjo tas pats vyras. Pasveikęs. Su brangiu kostiumu, lazda, bet gyvas, su aiškiomis akimis.
Berniukas jį iškart atpažino. Vyras atsistojo, priėjo, ištiesė ranką.
— Ačiū, — pasakė jis. — Gydytojai sakė, dar penkios minutės ir būtų buvę per vėlu. Tu išgelbėjai mano gyvybę.
Berniukas tylėjo, nežinodamas, ką atsakyti.
Vyras prisistatė. Paaiškėjo, kad jis yra didelės kompanijos savininkas. Surado berniuką per gatvės stebėjimo kamerų įrašus ir duomenis, kuriuos jis paliko greitajai.
— Noriu tau padėkoti, — tęsė vyras. — Ir ne tik žodžiais.
Jis paaiškino: apmokės berniuko mokymąsi. Mokyklą, universitetą, visa, ko reikės. Perkels jį į geriausią miesto mokyklą, jei motina sutiks. Aprūpins stipendija, knygomis, visa būtina.
Berniuko motina, kurią taip pat iškvietė į mokyklą, verkė. Dėkojo, negalėdama patikėti savo laime.
O berniukas stovėjo ir ramiai sakė:
— Aš tik padariau tai, kas teisinga. Kiekvienas taip būtų pasielgęs.
Vyras papurtė galvą.
— Ne. Pro mane praėjo daugiau nei penkiasdešimt žmonių. Tai matė kameros. Penkiasdešimt suaugusiųjų, kiekvienas turėjo telefoną, kiekvienas galėjo paskambinti. Tačiau visi praėjo pro šalį. Tu buvai vienintelis. Devynerių metų vaikas, kuris pats beveik nieko neturėjo. Ir tu sustojai.
Berniukas gavo stipendiją. Įstojo į gerą mokyklą, vėliau ir universitetą. Baigė medicinos mokslus. Sako, kad tą dieną gatvėje jo likimas buvo nuspręstas.
— Mačiau, kaip suaugusieji eina pro mirštantį žmogų. Ir supratau: noriu būti tuo, kuris sustoja. Noriu padėti.
Dabar jam trisdešimt penkeri. Jis dirba greitosios pagalbos gydytoju. Kasdien gelbėja gyvenimus. O tas verslininkas, kuriam kažkada padėjo, iki šiol jį remia. Jie tapo artimais draugais. Beveik šeima.
Neseniai berniukas — jau suaugęs vyras — papasakojo man šią istoriją. Pasakė, kad vis dar nesupranta, kaip žmonės galėjo eiti pro šoną.
— Man buvo devyneri. Neturėjau pinigų, patirties, žinių. Bet negalėjau eiti pro šalį. O jie visi praėjo. Suaugusieji, išsilavinę, sėkmingi žmonės. Kodėl?
Aš nežinau atsakymo į šį klausimą. Bet žinau vieną dalyką: kartais mažiausi, mažiausiai apsaugoti yra patys drąsiausi. Nes dar žino, ką reiškia būti žmogumi.
O jūs ar būtumėt sustoję? Ar būtumėt ėję pro šalį, kaip tie penkiasdešimt žmonių, galvodami “kažkas kitas padės”?
