Neseniai skambina sūnus. Sako, pabūk su anūkais savaitę, mes su žmona važiuojam atostogų prie jūros. Taip išeina, prie jūros ir be vaikų. Na, aš jam viską priminiau.
Viską nuo tos dienos, kai jis nusprendė vesti 20-ies nė nebaigęs universiteto. Būtent nuo tos dienos jis jau savarankiškas vaikinas. Aš jam nieko neprivalau. Panoro šeimos ir vaikų, reiškia, pats gali su tuo susitvarkyti.
Galėjau jam atiduoti butą, tačiau tėvo nebeliko. Taigi, man pragyventi iš vienos pensijos sunkoka. Todėl butą aš išnuomojau. Be to, jis jau suaugęs, beveik 30 metų.
Jo vaikai dar maži, vyresniajam treji, jaunesniajam pusantrų. Jis išvis įsivaizduoja, kaip aš su jais sėdėsiu? Aš juk nejauna ir tėvo seniai nebėra su mumis. Jo vaikai lyg meteorai, visur bėga, visur lekia. Nerealu juos vaikytis.
Nuolat stovėti ir stebėti juos jau neleidžia nugara. O ir prisiminus, visus tuos santuokos metus jiems padėdavo svotai. Butą padovanojo jauniesiems, mano sūnui mašiną, įtaisė jį į darbą. Dabar dar ir su anūkais padeda. Aš čia prie ko, tegu ir važiuoja pas juos. Juk sėdėjo su jais iki šiol, tai tegu ir dabar pasėdi.
Tegu į sodą nuvažiuoja, pabėgios ten. Mano draugė mane pasmerkė, pasakė, kad neteisingai darau. Kaip aš jiems dabar, taip jie man senatvėje. Neva senatvėje mano poelgiai būtinai man atsilieps. Niekas, matote, man vandens stiklinės nepaduos.
Tai kad jau senatvė atėjo, šalia nieko nematau, paskambina tik kai jiems ko prireikia. O aš manau, kad pagarba tėvams senatvėje neturi dingti. Aš juk jam dovanojau gyvenimą, auklėjau jį. O toliau tegu auga pats, tampa savarankišku.
Nepatinka mano auklėjimo metodai – nebendrauk. Gyvenk su svotais.
