Kaimai kartais miršta – tai faktas. Bet ar tau teko susimąstyti, kad beveik visada kiekviename tokiame kaime lieka „paskutinis mohikanas“ – žmogus, kuris užsispyręs vienatvėje toliau gyvena kadaise klestėjusioje gyvenvietėje?
66 metų pensininkas Michailas Baburinas kalbasi su katinu Marku savo name Michailovkos kaime Rusijoje, Krasnojarsko krašte. O su kuo jam kalbėtis, jei kaime, įkurtame XIX a.Mordovijos išeivių, be jo daugiau nieko neliko?
Baburinas atsispindi veidrodyje ir tas atspindys – vienintelis gyvo žmogaus atvaizdas, kurį jis mato kasdien.
Michailas Baburinas gimė šiame kaime. Buvęs jūrų pėstininkas, jis tarnavo baržoje, dirbo karinėje gamykloje Krasnojarske. Į gimtąjį kaimą grįžo 2000 m.
Vienatvėje, tiksliau, naminių gyvūnų kompanijoje, Baburinas gyvena pastaruosius 10 metų.
Pats sau ir siuva. Kai gyveni vienas – nori nenori, o daug išmoksti.
Cigaretes jis suka pats.
Kam jis puošia eglutę priešais namą? Taip, žinoma sau!
Pats nukirto, pats ir papuošė. Juk greitai Naujieji!
„Pulkininkui niekas nerašo“, tačiau pašto dėžutė beveik sveika.
Gyvenant vienatvėje, Sibiro glūdumoje, lengva apsileisti, tačiau Michailo Baburino ūkyje nors ir ne pavyzdinė, bet tvarka.
Kepurė su lūšies kailiu išlepintiems miestiečiams – tikra prabanga. O Michailas Baburinas ją nešioja tiesiog todėl, kad Sibire ją pasidaryti paprasta ir pigu. O ir šilta ji, kur jau ten.
Nuobodžiauti Baburinui nėra kada. Kas pašers avis, jei ne jis?
Avių pas jį, tiesą sakant, nemažai.
Katinas Markas ir laika Šiaurė – štai ir visi jo bičiuliai.
Krosnis yra, štai, tik beveik „buržuika“.
Reikėtų naują sumūryti, akmeninę, bet kur rasti krosnininką? Išeisi į vienintelę kaimo gatvę, o ten jau 10 metų, kai viskas užkalta…
