Visi ima vaikus iš vaikų namų, o aš nusprendžiau paimti svetimą močiutę iš senelių namų.
Nė vienas iš draugų ar kaimynų nepritarė mano poelgiui. Visi kaip vienas pasukiojo pirštu prie smilkinio, tardami: ir taip dabar sunkus metas, o tu dar sau išlaikytinę namo pasiėmei!
Bet aš įsitikinusi, ne, aš žinau! Aš elgiuosi teisingai.
Anksčiau mes gyvenome keturiese: aš, dvi mano dukros ir mano mama. Deja, prieš 8 mėnesius mamos nebeliko ir mes likome trise.
Per tuos mėnesius mes su dukromis supratome, kad mes dar turime daug jėgų ir laiko, ir mes galime juos išnaudoti pagalbai kitam žmogui.
Dar nuo mokyklos aš turėjau artimą draugą, kuris artėjant trisdešimtmečiui, vietoj to, kad kurtų šeimą ir karjerą, paprasčiausiai prasigėrė.
Liūdniausia, kad jis reikalaudavo savo išgertuvėms iš motinos pensijos. Kai ji nustojo ją duoti, jis paprasčiausiai atidavė ją į senelių namus, kažkokiomis machinacijomis atėmęs ir pragėręs jos butą.
Aš tetą Ziną pažinojau nuo vaikystės, kaip ir ji mane. Kartą per mėnesį su dukrelėmis užsukdavome pas ją ir atveždavome įvairių skanėstų.
Į mano idėją dukros sureagavo su didžiuliu pozityvu, o jaunesnioji Rita, kuriai dabar 4,5 metų, ir išvis džiugiai sušuko: „Valioooo, mes vėl turėsime močiutę!!!“
Bet jūs net negalite įsivaizduoti, kaip mano pasiūlymu apsidžiaugė močiutė Zina! Ji taip ilgai verkė iš džiaugsmo, kad teko įlašinti jai raminančių.
Dabar jau beveik 2 mėnesiai, kai mes gyvename su močiute Zina ranka rankon. Mes visi ją mylime, o ji mus.
Tik štai mes niekaip negalime suprasti, iš kur pas močiutę, kuriai jau eina aštunta dešimtis metų, tiek energijos.
Juk ji keliasi 6 ryto kasdien, o mes pabundame nuo šviežiai iškeptų blynelių ar lietinių aromato.
