Visada didžiavausi, kad pagimdžiau ir užauginau nuostabų sūnų. Tačiau prieš 3 metus mūsų šeimoje įvyko baisi tragedija, po kurios aš suabejojau – ar išties aš užauginau gerą žmogų?
Mano marti mirė gimdymo metu. Anūkas liko be motinos. Sūnus taip sunkiai pakėlė mylimosios netektį, kad nenori matyti sūnaus. Žmonos tėvai irgi atsisakė vaiko. O aš negalėjau.
Pasiėmiau jį sau. Nežinau, ar galėsiu pakeisti jam tėvus. Tačiau stengiuosi kaip galiu. Sūnus pasidarė šaltas net man. Jis negali man atleisti, kad paėmiau šį vaiką.
Žiūrėdama į sūnaus elgesį, aš abejoju – ar galėsiu iš anūko užauginti gerą, jautrų, kilnų žmogų. Jis galvoja, kad aš, pasiimdama vaiką, jį išdaviau. Galbūt kažkur jis teisus.
Galbūt aš neturėjau jo pasiimti. Galbūt kaip motina turėjau palaikyti savo sūnų, ką jis bedarytų. Tačiau žiūriu į šį nekaltą sutvėrimą ir suprantu, kad negalėčiau kitaip. Kas jo laukia? Kuo išaugs? Kaip susiklostys jo likimas? Šie klausimai kamuoja mane nuolat.
Lyg man būtų liepę rinktis – arba sūnus, arba sąžinė. Ir aš pasirinkau antrą.
Nežinau, aukščiausiasis priims mano pasirinkimą ar pasmerks. Man sunkiai sekasi prižiūrėti anūką.
Juk dabar aš ne tokia jauna,kaip tais laikais, kai auginau sūnų. Draugės siūlo man pagalbą, jei prireiks. Tačiau stengiuosi viską daryti pati.
Anūkas ramus ir paklusnus berniukas. Nors čia man pasisekė. Tikiuosi, kad man viskas pavyks. Ir kad jam viskas bus gerai.
