– Vėl pervirė, – išgirdau už nugaros Dianos balsą.
Tos trys žodžiai nuskambėjo kaip pliaukštelėjimas per skruostą. Norėjosi atsisukti ir pasakyti: „Tai virk pati“, bet tik giliai įkvėpiau ir toliau maišiau sriubą.
Mano vardas Janina, man šešiasdešimt. Dešimt metų gyvenu su sūnumi Mantu ir jo žmona Diana mažame name prie Klaipėdos. Kai jie atsikraustė, galvojau, kad tai bus džiaugsmo laikai – šeima, juokas, mažoji Emilija bėgios po kiemą, o aš kepsiu pyragus ir džiaugsiuosi gyvenimu.
Tik kažkaip tas džiaugsmas pavirto rutina, o šiluma – į nuovargį.
Pirmus metus viską dariau su šypsena: skalbiau, tvarkiau, prižiūrėjau vaiką, kepiau blynus ir laukiau, kol sugrįš iš darbo. Bet laikui bėgant tas „padėk trumpam“ virto kasdienybe.
Mano dienos tapo vienodos – rytas, darželis, pietūs, vakarienė.
Draugės vis kviesdavo: „Eime prie jūros, į kiną, į mugę.“ O aš visada sakydavau:
– Negaliu, Mantas vėl vėlai grįžta, Diana pavargus…
Vieną vakarą, kai visi miegojo, likau sėdėti virtuvėje su arbatos puodeliu rankose. Langas atspindėjo pavargusį veidą, akys buvo tuščios. Kada paskutinį kartą juokiausi iš širdies? Kada paskutinį kartą buvau tiesiog Janina, o ne mama ar anyta?
Kitą rytą Mantas paprašė:
– Mama, gali padėti Emilijai su piešiniais?
– Žinoma, – atsakiau be minčių.
Mergaitė sėdėjo prie stalo ir netikėtai paklausė:
– Močiute, kodėl visada tu? Kur mama?
Ir tą sekundę pajutau, kaip kažkas suspaudė krūtinę.
Vakare Diana grįžo ir vos pravėrus duris atsiduso:
– Kodėl Emilija vėl su tavim? Norėjau šiandien pabūti su ja.
– Tu sakei, kad esi pavargus… – bandžiau švelniai.
– Nes tu viską darai vietoj manęs! – suriko ji. – Aš neturiu kada būti mama!
Tą vakarą pirmą kartą pagalvojau: gal tikrai perlenkiau? Gal mano „pagalba“ tapo našta? Bet ar galima tiesiog liautis rūpintis savo vaiku ir anūke?
Po kelių dienų susirgau. Gulėjau lovoje, prakaituota, ir niekas neatėjo paklausti, kaip jaučiuosi.
Mantas tik prabėgom tarstelėjo:
– Mama, o Emilijai sumuštinių padarei?
– Aš sergu, – atsakiau silpnai.
– Ai… tada Diana padarys.
Kai durys užsidarė, pajutau – jei manęs nebebus, niekas to net nepastebės.
Po savaitės išėjau į miestą. Sutikau seną bičiulę, Birutę.
– Janina! Kiek metų, kiek žiemos! Šeštadienį su merginom einam į koncertą – ateik!
– Nežinau… – numykiau. – Gal reikės padėti namuose…
Birutė pakėlė antakius:
– O jie tau kada nors padeda? Užeis metas ir suprasi, kad gyvenimas praėjo laukiant, kol kiti paprašys leidimo gyventi.
Grįžusi namo radau Dianą virtuvėje. Ji atidarė burną kažko paprašyti, bet aš ją pertraukiau:
– Šeštadienį manęs nebus namie.
– O kas prižiūrės Emiliją? – nustebo.
– Jūs abu – jos tėvai.
Pirmą kartą pasakiau tai be baimės.
Tą vakarą gulėjau lovoje ir verkiau tyliai, bet kažkur širdyje ruseno šviesa – kaip maža žvakelė po tamsių metų.
Šeštadienį išėjau. Koncertas buvo nuostabus – muzika, juokas, draugų balsai. Aš juokiausi, šokau ir pirmą kartą po ilgo laiko pajutau: aš dar gyva.
Grįžusi radau tvarkingus namus, miegančią Emiliją ir Dianą, sėdinčią virtuvėje su arbatos puodeliu.
– Supratau, kad galiu pati, – pasakė ji tyliai.
Aš tik linktelėjau.
Nuo tos dienos viskas pamažu keitėsi. Aš pradėjau gyventi kitaip – užsirašiau į piešimo kursus, vėl susitikau su draugėmis, išmokau pasakyti „ne“.
Iš pradžių jiems tai buvo keista, bet vėliau jie priprato.
Dabar žinau: jei visą gyvenimą gyveni dėl kitų, vieną dieną pabundi ir supranti – tavęs pačios jau nebėra.
O jūs? Kada paskutinį kartą padarėte ką nors tik sau?
