Aš niekada nebuvau savo anytos numylėtinė. Nuo pat pradžių ji davė suprasti, kad aš nesu ta, kurią ji norėjo matyti šalia savo sūnaus. Ji sakydavo tiesiai į akis, kad aš «per daug paprasta», «nieko verta», kad man pasisekė ištekėti už jo.
Stengiausi neatsakyti jai, kad nekiltų konfliktai, bet kiekvienas apsilankymas pas ją virsdavo išbandymu. Vyras stengėsi suminkštinti situaciją, bet vis tiek tarp mūsų buvo jos šešėlis. Todėl, kai ji mirė, aš nuvykau į testamento perskaitymą tik todėl, kad taip reikėjo. Nesitikėjau nė žodžio savo adresu. Mes buvome svetimi, nors ir šeima.
Kai teisininkas perskaitė mano vardą, aš apšalau. Jis pasakė, kad visas palikimas — butas, automobilis, kaimiškas namas, sąskaitos — pereina man, Kristinai. Kambaryje užgulė sunki tyla. Vyro brolis išblykšta, vyras žiūri į mane taip, lyg matytų pirmą kartą. Sėdėjau ir galvojau, kad tai klaida. Bet teisininkas tęsė, tarsi sudavė dar kartą: aš neturiu teisės nieko parduoti.
Viskas turi likti nepaliesta, «jos atminimui». Ir tada man viduje kažkas nutrūko. Tai nebuvo panašu į dosnumą, o į dar vieną nurodymą, tik dabar jau pomirtinį.
Išeinant vyras bandė kažką sakyti, bet vietoje žodžių išpučia:
– Aš nesuprantu… Kodėl tu?
O aš pati nesupratau. Mes juk nebuvome artimi. Nesiglobstdavome, nesidalinome mintimis, nesijuokėme kartu. Nevykdavo šiltų pasakojimų, kuriuos pasakoja anūkams. Ji manęs nemylėjo, o aš neslėpiau, kad tai pastebiu.
Kitą dieną nuvykau į jos butą. Įžengiau — ir kažkaip pasidarė sunku. Ore buvo jos parfumerijos kvapas, tas pats, nuo kurio man visada skaudėjo galvą. Ant lentynų viskas tvarkingai išdėstyta, tarsi ji čia būtų buvusi tik vakar. Perėjau kambarius ir mane apėmė keistas pojūtis: tarsi ji tyčia viską paliko taip, kad matyčiau jos gyvenimą, jos tvarką, jos taisykles.
Tada nuvykau į kaimišką namą. Ten buvo ramu, net per daug. Virtuvėje stovėjo puodukas, kurį ji visada statydavo į tą pačią vietą. Paliečiau stalą ir netikėtai pradėjau verkti — ne iš liūdesio, o iš tam tikro nuovargio. Gavau jos turtą, bet kodėl jaučiuosi ne kaip šeimininkė, o kaip svetimas žmogus, atsitiktinai atvėręs duris ne į tą istoriją?
Ir labiausiai absurdiška — aš nieko negaliu parduoti. Negaliu išlaisvinti savęs nuo šio krūvio. Negaliu išdalinti šeimai, kad nutraukčiau įtampą. Aš tarsi susieta su šia moterimi, kuri gyvenime nenorėjo su manimi net sielotis. Ir dabar, kai jos nebėra, ji vis tiek mane laiko, tarsi sakytų: «Štai tau mano gyvenimas. Spręsk pati».
Nežinau, ką ji norėjo tuo pasiekti. Prašyti atleidimo? Palikti pėdsaką? Ar tiesiog dar kartą parodyti, kad viskas bus pagal jos valią, net ir po mirties?
Jaučiuosi ne kaip paveldėtoja. Jaučiuosi kaip žmogus, kuriam davė lagaminą su akmenimis ir sakė: «Nepamesk». Ir aš nuoširdžiai bandau suprasti — kodėl būtent man?
Papasakokite, o jūs mano vietoje priimtumėte tokį palikimą… ar vis dėlto atsisakytumėte?
