Viskas prasidėjo prieš metus. Grįžau namo po darbo ir pastebėjau geltoną dėmę ant lubų miegamajame. Nedidelė, bet didėjanti. Užlipau pas viršutinę kaimynę. Ji atidarė duris, abejingai žvelgė į mane.
Paaiškinau apie nutekėjimą. Ji trūkčiojo pečiais: „Pas mane viskas sausa. Matyt, jūsų vamzdžiai seni.“ Uždavė duris. Pakviečiau santechniką. Jis užlipo pas ją, patikrino – varva jos skalbimo mašina, šlanga pažeista. Pasakė jai apie tai.
Ji pataisė šlangą. Bet mokėti už mano remontą atsisakė. Sakė – įrodymas, kad tai dėl manęs. Parodžiau santechniko išvadą. Ji atmetė: „Tai nieko neįrodo.“
Po trijų mėnesių vėl nutiko. Ji pamiršo užsukti kraną vonioje, ir vanduo ėmė tekėti pas mane. Šį kartą nukentėjo visas koridoriaus lubas, tapetai atsiklijavo, tinkas dėmėmis užėjo. Remontas kainavo tūkstantį penkis šimtus eurų.
Vėl užlipau pas ją. Parodžiau meistrų sąskaitą. Paprašiau bent pusę sumokėti. Ji šaltai pažvelgė į mane: „Aš nieko neužliejau. Galbūt jūsų stogas teka.“
Kreipiausi į valdymo bendrovę. Jie atliko apžiūrą, sudarė aktą – nuotėkio priežastis kaimynės bute. Perdavė dokumentus jai. Ji ignoravo.
Kreipiausi į teismą. Procesas tęsėsi mėnesiais. Ji neatvykdavo į posėdžius, siuntė advokatą, kuris rasdavo priežastis atidėti. Aš leidau laiką, nervus, pinigus advokatams. O ji ramiai gyveno viršuje, net neatsiprašyta.
Po metų tai įvyko trečią kartą. Ji paliko atidarytą kraną virtuvėje, išvyko savaitgalį. Vanduo tekėjo dvi paras. Mano butas pilnai užlietas. Lubos, sienos, baldai, technika. Žala – daugiau nei penki tūkstančiai eurų.
Užlipau pas ją, kai grįžo. Šaukiau, reikalavau kompensacijos. Ji abejingai žvelgė į mane: „Kreipkitės į teismą. Aš nieko mokėti nesiruošiu savanoriškai.“
Buvau ant ribos. Metus laukiau, trys nuotėkiai, tūkstančiai eurų nuostolių, begalė teismų. O ji net neatsiprašė nė karto.
Ir tada atsitiko sutapimas, kuris viską pakeitė. Sutikau kieme moterį, kuri prisistatė kaip nekilnojamojo turto agentė. Paklausė, ar žinau, kas gyvena bute virš mano. Pasirodė, kad buto savininkas nuomoja ją mano kaimynei, o pati kaimynė nuomuoja toliau – nelegaliai, nežinant savininkui.
Agentė paaiškino: savininkas parduoda butą, atvyks kitą savaitę parodyti pirkėjams. Nežino, kad ten gyvena ne ta moteris, kurią išnuomojo, o visiškai pašalinis žmogus.
Iš pradžių nesupratau galimybės. Bet tada pagalvojau: jei savininkas sužinos, kad jo butas nelegaliai nuomojamas toliau, jis nutrauks sutartį. Kaimynė praras būstą.
Radau savininko kontaktus per nekilnojamojo turto agentą. Paskambinau jam. Prisistačiau kaip apatinė kaimynė. Papasakojau apie nutekėjimus, apie žalą, apie tai, kad jo butas nuomojamas toliau be jo žinios.
Jis atvyko kitą dieną. Užlipo pas kaimynę. Ji atidarė duris, pamatė savininką – ir pabalo. Jis reikalavo paaiškinimų. Ji pradėjo teisintis, meluoti. Jis neklausė.
Nutraukė sutartį vietoje. Davė jai dvi savaites išsikraustyti. Pasakė, kad jei ji nesikels savanoriškai – iškels per teismą. Ir reikalavo kompensacijos už nelegalią nuomą.
Kaimynė atėjo pas mane tą patį vakarą. Stovėjo ant slenksčio pabaliusi, su voku rankose. Ištiesė man: „Štai pinigai už visus nutekėjimus. Visa suma. Atleiskite man.“
Paėmiau voką. Jame buvo penki su puse tūkstančio eurų – būtent tiek, kiek kainavo visi trys remontai. Ji dar kartą atsiprašė ir išėjo.
Po dviejų savaičių ji išsikraustė. Daugiau jos nemačiau.
Remontą atlikau už jos pinigus. Butas vėl tvarkingas. Nauji gyventojai viršuje tylūs, tvarkingi, jokių problemų.
Bet kartais pagalvoju apie šią istoriją. Metus laukiau, kreipiausi į oficialias institucijas, mėginau išspręsti pagal įstatymus. Nieko nepadėjo. O vienas atsitiktinai sužinotas paslaptys išsprendė problemą per tris dienas.
Aš jos tiesiogiai nešantažavau. Negrasina. Tiesiog papasakojau savininkui tiesą apie tai, kas vyksta jo bute. O toliau viskas atsitiko savaime.
Ji galėjo prieš metus tiesiog atsiprašyti ir sumokėti už pirmą remontą. Tai kainavo penki šimtus eurų. Vietoj to ji ignoravo, atsisakinėjo, privertė tris nutekėjimus ir penkis tūkstančius žalos. O tada sumokėjo viską vienu metu, supratusi, kad praras būstą.
Nejaučiu kaltės. Aš tiesiog pranešiau savininkui faktą – jo butas naudojamas neteisėtai. Tai buvo jo teisė žinoti.
Bet liko klausimas: ar teisingai pasielgiau? Panaudojau svetimą paslaptį, kad pasiekčiau teisingumą, kai oficialūs keliai neveikė?
Ar reikėjo toliau laukti teismo sprendimo, kuris galėjo tęstis dar metus, kol ji toliau ramiai būtų gyvenusi, ignoruodama visus sprendimus?
Pasakykite atvirai: jei metus kantriai laukėte kaitinančio kaimyno, kuris sukėlė jums žalą ir atsisakė mokėti, o tada atsitiktinai sužinojote jo paslaptį – ar būtumėte panaudoję šią informaciją? Ar manote, kad tai neetiška, net jei įstatymai jūsų pusėje neveikia?
