Prieš daug metų nebeliko mano motinos ir tėvas, kuris tuo metu buvo dar gana jaunas, parsivedė namo kitą moterį. Aš jo jokiais būdais nesmerkiu. Jam irgi buvo sunku.
Po 9 klasės įstojau į profesinę mokyklą sostinėje ir gyvenau bendrabutyje. Bėgo metai.
Baigiau profesinę ir radau neblogą darbą. Ten susipažinau su Vika. Apsigyvenome kartu. Netrukus ji pastojo ir mes, nepaisydami jos tėvų prieštaravimų, įteisinome savo santykius.
Per vieną planinį patikrinimą sužinojome, kad turėsime ne vieną vaiką, o du. Gimė mūsų dvyniai ir Viktorija pasidarė nepanaši į save. Mane labai neramino jos būklė, bet vis raminausi, kad jai pogimdyminė depresija. Buvau priverstas dirbti dar daugiau, kad uždirbčiau daugiau pinigų. Juk du vaikai – tai didelės išlaidos…
Kai vaikams buvo pusė metų, žmona mus paliko ir grįžo pas tėvus. Mes gyvenome netoli vieni kitų. Būdama taip arti, ji nenorėjo matyti savo vaikų. Žmona padavė skyryboms, uošvė susitikus apsimesdavo, kad nepastebi manęs ir nusisukdavo.
Buvau priverstas persikelti pas tėvą su pamote. Ji pakankamai švelniai ir atsargiai elgėsi su savo anūkais. Padėdavo man ir prižiūrėdavo juos kurį laiką. Be galo dėkingas jai už tai. Kai vaikams reikėjo eiti į vaikų darželį, grįžau į sostinę ir įsidarbinau.
Neseniai sutikau buvusiąją gatvėje, kai su vaikais ėjome iš naujo filmuko premjeros. Vika pasakė, kad nori pradėti viską iš pradžių. Nustebau. Negi ji tikrai galvoja, kad galima kažką sugrąžinti?
Kai vaikai paaugo, kai mes išmokome gyventi ir susitvarkyti be jos? Ji nė karto per tuos metus neatėjo, nepaskambino. „Tu mums nereikalinga!“ – atrėžiau aš. Įsitikinęs, kad vaikai ateityje supras, kodėl taip pasielgiau, ir man atleis.
