Po netekties žmonos ir sūnaus 91 metų Bertas nustojo tikėti stebuklais. Tačiau viskas pasikeitė, kai jo kelyje pasitaikė kartoninė dėžė su šuniuku. Praėjus dvejiems metams, kai tas pats šuo dingo, paieška Bertą atvedė į stebuklą, kurio jis net negalėjo įsivaizduoti.
Rudeninis vėjas šlamėjo lapais, kaip Bertas lėtai ėjo pažįstama gatve link bažnyčios, o jo senas lazda barbeno į šaligatvį. Būdamas 91 metų jis žengė atsargiai, o kiekvienas įkvėpimas priminė jam ilgą gyvenimą… dažniausiai vienišą.
Rytinė migla apgaubė gatves perlamutro pilkuma, kai silpnas garsas patraukė jo dėmesį. Skurdus klyčiukas, vos girdimas, sklido iš šalia kelio esančios permirkusios kartoninės dėžės.
Apsunkę artrito skausmo keliai protestavo, kai jis susilenkė, kad pažvelgtų vidun. Iš dėžės drebėjo mažas juodai baltas šuniukas, jo didelės akys maldaudamos prašė pagalbos. Prie dėžės dangčio buvo prilipusi sutrukdyta užrašėlė: „Saugokite jį!“
Senio širdis, kurią grūdino dešimtmečiai vienatvės po žmonos Martos ir sūnaus Džeimso mirties baisioje avarijoje, suplonėjo matydama bejėgį padarėlį.
— Na, — sušnibždėjo jis, — galima sakyti, Dievas veikia nežinomais būdais.
Bertas atsargiai pakėlė šuniuką virpančiomis rankomis, įsuko jį į paltą ir išėjo namo. Bažnyčia galėjo palaukti… šis mažytis angelas jam buvo skubiau reikalingas.
Jis pavadino šuniuką Sebastijanu – vardu, kuriuo Marta visada norėjo pavadinti savo antrąjį vaiką, bet likimas nusprendė kitaip.
Kažkas gero vaiko akyse priminė Bertui švelnią Martos širdį, ir vardas lyg savaime atėjo į sielą.
— Tikiuosi, tu mane pamilsi, mažyli! — sakė jis, o šuniukas sujudėjo mažu uodegėle.
Nuo pat pirmos dienos Sebastijanas užpildė Berto namus netikėta laime ir skambiu lodavimu.
Sebastijanas užaugo gražiu šunimi su baltu žvaigždės formos ženklu ant krūtinės. Jis atnešė Bertui šlepetes rytais ir sėdėjo šalia per popietės arbatą, lyg žinojo, kad senasis vyras reikalingas jo draugijos.
Dvejus metus jie buvo neatskiriami. Sebastijanas tapo priežastimi, dėl kurios Bertas kiekvieną rytą atsikeldavo iš lovos, išeidavo į lauką ir vėl pradėdavo šypsotis. Jų vakariniai pasivaikščiojimai tapo įprasta rajono gyvenimo dalimi— sulenktas senojo vyro siluetas ir jo ištikimas šuo, judėdami lėtai, bet laimingai per vakarines gatves.
O tada atėjo tas baisus ketvirtadienis spalį.
Visą dieną Sebastijanas buvo neramus, jo ausys nuolat buvo pakėlusios, lyg kažką girdėtų. Tą dieną rajonas buvo ypač triukšmingas – senajame parke prie mokyklos buvo susirinkusios benamės šunys. Vėliau Bertas sužinojo, kad ten buvo ruja, ir tai pritraukė visus vietinius šunis.
Sebastijanas visą laiką buvo įsitempęs prie lango, skundžiamai dejuodamas, nerimastingai rąžydamas prie durų.
— Nusiramink, drauguži, — švelniai tarė Bertas, siekdamas pavadžio. — Eikime pasivaikščioti po pietų.
Tačiau Sebastijano neramumas tik augo. Kai Bertas išleido jį į aptvertą kiemą, kaip visada elgėsi, šuo tuoj pat nulapė į tolimą kampą ir sustingo, klausydamasis tolimo lanko. Senis nuėjo į vidų ruošti pietų, bet kai po penkiolikos minučių pašaukė Sebastijaną, jis neatsakė.
Varteliai buvo atviri. Pašto dėžėje gulėjo laiškas. Bet Sebastijano niekur nebuvo. Ar paštininkas paliko juos atidarytus? Panika suspaudė Berto širdį, kai jis leidosi į kiemo paieškas, vis garsiau ir garsiau kviesdamas mylimą šunį.
Valandos virto dienomis. Bertas beveik nevalgė ir nemiegojo, sėdėdamas ant slenksčio su Sebastijano antsnukiu rankose. Naktis buvo pačios sunkiausios. Tyla, prie kurios jis kartą buvo įpratęs, dabar atrodė kaip kraujuojanti žaizda, kraujavusi kiekvienu senovinių laikrodžio tiksėjimu.
Kai kaimynas Tomas pribėgo su naujiena apie partrenktą šunį ant plento, Bertui susiligo kojos. Jo širdis suskilo į tūkstančius šukių.
Palengvėjimas, jog tai nebuvo Sebastijanas, tuoj pat užleido vietą kaltės jausmui. Jis negalėjo palikti negyvo šuns be atsisveikinimo, todėl jį palaidojo ir perskaitė maldą.
Praėjo dvi savaitės, ir viltis blėso. Sąnarių skausmas sustiprėjo, galbūt dėl ilgų paieškų, o gal dėl grįžtančio vienatvės sunkumo.
Ir staiga tyloje suskambėjo telefonas.
Tai buvo pareigūnas Čarlis. Jo balse jautėsi jaudulys.
— Pone Bertai, aš ne tarnyboje, bet buvau miške šalia senosios Millerio fermos. Išgirdau lodavimą iš apačios… Atrodo, ten yra pamiršti šulinys. Manau, jums reiktų atvykti.
Berto rankos drebėjo, kai jis suėmė lazdą. Jis nubėgo pas kaimyną Tomą, prašydamas nuvežti jį į mišką. Ten juos jau laukė Čarlis su virvėmis ir žibintais.
— Jis ten, pone Bertai. Pamačiau baltą žvaigždutę ant krūtinės, kai pasišvietu žemyn.
— Sebastijanai! — šaukė Bertas. — Mano berniuk, ar girdi mane? Duok man ženklą! Prašau!
Iš šulinio gelmės atsklido pažįstamas lodavimas.
Ugniagesiai atvyko po valandos. Vienas iš jų nusileido žemyn, ir netrukus pasigirdo džiugus minios šurmulys.
Kai Sebastijaną ištraukė, jis buvo purvinas ir liesas, bet gyvas. Vos jį paleidus, jis puolė prie Berto, numetė jį ant žemės.
— Mano berniuk, — verkė senolis, laikydamas jį purvinoje kailio sruogoje. — Tu mane išgąsdinai.
Minia pradėjo ploti, o pagyvenusi moteris nušluostė ašaras.
— Aš mačiau, kaip jis dvi savaites vaikščiojo gatvėmis, kviesdamas savo šunį, kol neprarado balso… Tai tikra meilė.
Čarlis padėjo Bertui atsistoti.
— Eikime jį parvežti namo, — tarė jis.
Kitą vakarą Berto namai prisipildė žmonių. Jis paruošė savo firminę sriubą, o Sebastijanas vaikščiojo nuo vieno svečio prie kito, tačiau visuomet grįždavo prie senolio pėdų.
Vėliau Bertas atsisėdo į kėdę, o Sebastijanas susisuko prie jo kojų. Vėjas už lango atrodė kaip švelnus šnabždesys.
— Marta visuomet sakydavo, kad šeimos suranda vieni kitus, nesvarbu, koks likimo kelias, — murmtelėjo Bertas.
Sebastijanas sutiko, mojavęs uodegą.
Tą naktį ir vyras, ir jo šuo miegojo ramiai, žinodami, kad dabar jie visiems laikams kartu.
