Kai išeina visi kiti draugai, šis lieka. Kai visi turtai išsenka ir viskas dūžta į šipulius, šuo išlieka toks pat pastovus savo meile jums kaip saulė, keliaujanti dangumi.
Šuo lieka šalia žmogaus turte ir skurde, sveikatoje ir ligoje. Jis miegos ant šaltos žemės, kur pučia žiemos vėjai ir pusto sniegą, kad tik būtų šalia šeimininko.
Šuo bučiuos jam ranką, net jei ta ranka negalės duoti maisto; jis laižys žaizdas ir įbrėžimus – susidūrimo su aplinkinio pasaulio žiaurumu rezultatus.
Šuo saugo savo elgetos šeimininko miegą taip pat aršiai, lyg jis būtų princas.
Vienintelis, visiškai nesavanaudiškas žmogaus draugas šiame klastingame pasaulyje, draugas, kuris niekada jo nepaliks, kuris niekada nebus nedėkingas ir neišduos jo, yra šuo.
