Vieną gražų rytą skambini vyrui, kad papasakotum kažką labai labai svarbaus.
Na, pavyzdžiui savo sapną. Juk kas gi gali būti svarbiau už sapną!
Tai štai, skambini, ir pagaliau, po penkto skambučio girdi: „Alio“. Ir tai ne tas „Alio“, kuris reiškia „labas, mano brangiausias gyvenime žmoguti! Aš kiekvieną minutę dėkoju likimui, kuris suvedė mus! Netgi jei ne likimas, o alkoholis. Ne, ne, tai aš juokais! Tai va, suvedė mus su tavim – pačia nuostabiausia moterimi pasaulyje. Moterimi, kuri įėjo į mano gyvenimą minkštomis letenėlėmis ir pripildė mano gyvenimą prasmės. Aš pasiryžęs bučiuoti smėlį, kuriuo tu vaikščiojai!“
Ne. Ne, tai buvo visai ne toks „Alio“!
Tai buvo „Alio!“ — „ko tu skambini? Tu juk žinai, kad aš darbe ir esu baisiai užimtas. Nes aš užsiimu labai svarbiu darbu. Kas ten pas tave gali būti tokio svarbaus, kad aš turėčiau atsitraukti nuo savo svarbaus darbo, kuriuo aš dabar tiesiog baisiai užimtas. Greičiau sakyk, kas ten pas tave: tau atrodo, kad tu neišjungei lygintuvo, neužrakinai durų, ar, kad tu stora?“
Štai toks „Alio!”
Alio — žudikas!
Todėl aš suspaudžiau lūpas vištos užpakalio forma ir pasakiau „Sveikas! Aš negaliu dabar kalbėti. Aš darbe!“.
Tegu dabar pasikankina! Ir nesužino, kad sapne aš keikiausi, apgaudinėjau ir mušiau žmones, nugalėjau baisiausias kliūtis, kad prisijungčiau prie jo laive, kuris, kaip sužinojau vėliau, turėjo nuskęsti! Aš pasirinkau jį! Jį, o ne gyvybę! O jis man taip aliokina….
Ala Ušakova
Bonusas
